Dar 1920 m. sausio 10 d. Lietuvos valdžios priimtu Laikinuoju įstatymu žydų bendruomenių Tarybos buvo pripažintos žydų tautinės autonomijos organais. Tuo pat metu, kaip jau buvo minėta, Kultūr-Lygoje įsitvirtino kairiųjų pažiūrų vadovybė (komunistinis Bundas, Poalej Cion kairysis sparnas). Tais metais kovo mėn. įvykusioje šios organizacijos konferencijoje jų linija atspindėjo konferencijos dalyvių daugumos neigiamą nuostatą formuojamos Lietuvoje žydų tautinės autonomijos klausimu³⁴. Konferencijoje išsakytu daugumos požiūriu į Žydų reikalų ministerijos iniciatyva 1919 m. pab. — 1920 m. pr. įsteigtus žydų tautinės autonomijos organus - žydų bendruomenių Tarybas kurį laiką rėmėsi ir LKP darbe su žydais darbininkais. Tai buvo žydų darbininkų išstojimo iš žydų bendruomenių Tarybų, kartu palaikant su pačiomis bendruomenėmis tam tikrus ryšius, taktika³⁵.

LKP, siekdama išplėsti savo įtaką žydų darbo masėse, 1921 m. įtraukė į savo planus klausimą dėl darbo žydų bendruomenėse. 1921 m. kovo 27 d. LKP Centro biuras (išrinktas 1920 m. vadovauti partiniam darbui) nutarė dalyvauti žydų bendruomenių Tarybų rinkimuose tik atsižvelgus į žydų darbininkų nuomonę³⁶. Tai prieštaravo LKP užsienio biuro (dirbo Maskvoje) 1921 m. balandžio 9 d. nutarimui boikotuoti žydų bendruomenes kaip tautinę—religinę organizaciją - žydų buržuazijos įrankį³⁷. LKP Kauno rajono komitetas, atmetęs minėtą UB-o nutarimą kaip nepakankamai argumentuota(!), savo dalyvavimu rinkimuose į žydų bendruomenių Tarybas siekė panaudoti jas revoliucinei agitacijai, kovai su tautinės autonomijos idėja kaip kontrrevoliucine - tokie kontrargumentai buvo pateikti paaiškinamajame rašte Užsienio biurui³⁸.

1922 m. pr. žydų sekcija prie LKP CK priešrinkiminėje kampanijoje į žydų bendruomenių atstovu suvažiavimą iškėlė ir kandidatų sąrašą nuo Kultūr-Lygos. Čia žydų darbininkų frakcija gavo 15 vietų iš 130. Savo deklaracijoje ji pareiškė kovosianti už Lietuvos proletariato internacionalinę vienybę, pasisakė prieš žydų autonomijos idėją kaip neįgyvendinama³⁹. Tačiau dialoguį su žydų buržuazija vertė dar ir ta aplinkybė, kad nuo Žydų reikalų ministerijos priklausė ne vien per ją skirstomos lėšos (valstybės biudžeto) žydų darbi-