| (t. y. istoriškai konkretus aktas, situacija). Terminologinis antrojo atvejo pranašumas akivaizdus. Jei imsime svarstyti atgimimo ir išsivadavimo reikšmes rezultato semantikos požiūriu, tai paaiškės, jog antroji sąvoka tiksliau apibūdina ir procesą, ir rezultatą, o pirmoji geriausiu atveju nusako tam tikrą perėjimą nuo sunykusio dalyko prie suklestėjimo. Išsivadavimas implikuoja dvi socialinės savivokos turinio ypatybes - išsivadavimas kaip sociolkultūrinis reiškinys gali reikštis tik tuomet, kai 1) visuomenės būsena yra reflektuojama kaip pavergimas, 2) šios būsenos radikalus pasikeitimas yra suvokiamas kaip laukiamas visuomeninės ar asmeninės pastangos rezultatas.
Sąvoka tautinis aptariamo termino kompozicijoje turėtų nurodyti sąmoningą vieno iš "tautos valstybės" arba "etniško-politiško" porų nario atskyrimą. Be abejo, 1831 m. ar 1863 m. sukilimai - politinės Lietuvos, Lietuvos valstybės išsivadavimo reiškiniai, o juos lydintys kultūros faktai - LDK kultūros tąsa. Tuo tarpu retrospektyvioji jų sąsaja su kultūra, šiandien reprezentuojanti lietuvių tautą, tėra dalinė, hipotetinė, reikalaujanti analitinio, tarkim, Antano Mackevičiaus ir jo bendražygių savimonės apraiškų tyrimo. Tautinio išsivadavimo kultūros koncepto kūrimas - tai kartu spekuliatyvi pastanga aiškiau atskirti tautos (gal derėtų sakyti - tautinės bendrijos) ir valstybės (ypač kol ji dar nėra tautinė valstybė) politinės būsenos apibūdinimus.
Trečiajai - kultūros - kategorijai šiuo atveju būtų priskirtinas visų pirma integralios sistemos atributas, nes atskirų hierarchinės socialinių idėjų schemos, kurią teigia mokslininkas, nesubordinuotų faktų vardijimas ar gretinimas būtų panašus į razinų traukiojimą iš istorijos pyrago, laikantis gajaus principo: "Ko ieškosi, tą ir rasi". Norint parodyti tautinio išsivadavimo kultūros sąvokos loginę konstrukciją, reikia apibūdinti eventualaus sąvokos taikymo atsiduriančius kokybinius sąmoningumo pokyčius bei idėjų transformacijos slenksčius. Kadangi taip mėginama ne apibendrinti, o diferencijuoti kultūros įvykius bei jų datas, parankiausios tam tikros spekuliatyvios priešpriešos. Į jas ir atkreipė dėmesį Vincas Mykolaitis-Putinas, bene pirmasis Lietuvoje intuityviai, metaforiškai atkreipęs dėmesį į tautinio išsivadavimo kultūros sampratą. Jis XIX amžių apibūdino kaip statinės (pasyvios) ir dinaminės (aktyvios) tautinės kultūros bei visuomeninės nuostatos susidūrimo metą, šią sankirtą pavadindamas "priešaušrio" ir "poaušrio" riba4. Reikia pridurti, kad pastaruoju įvaizdžiu Putinas prisidėjo prie vargu ar pagrįsto, bet publicistikoje populiaraus, istorikų darbuose taip pat ilgai tesėjusio "Aušros" žurnalo, kaip chronologinės ribos, akcento. Tuo tarpu jo išdėstytos pasyvios-aktyvios kultūros skyrimo prielaidos leidžia brėžti kitokias |
dizainas ir programavimas giriaus