Po Lietuvos didžiojo kunigaikščio Aleksandro ir Maskvos kunigaikštytės Elenos vedybų Lietuvoje netgi kilo teologinis ginčas, ar stačiatikiai, priėmę uniją, turi būti iš naujo krikštyti⁴². Į Vilnių 1494 m. atvyko teologijos mokslus studijavęs Vaitiekus iš Brudzevo, tapęs Lietuvos didžiojo kunigaikščio sekretoriumi (tiesa, po metų mirė). 1501 m. Lenkijos karalius Jonas Albrechtas atsiuntė kitą garsų teologą Joną iš Osvencimo, kuris Vilniuje parašė traktatą apie stačiatikių bažnyčios klaidas⁴³. Jau 1500 m. vasarą Kijevo metropolitas Juozas I pasiuntė į Romą Joną Sapiegą tartis dėl bažnytinės unijos. Buvo keliama sąlyga, jog atsivertėliams nereikėtų iš naujo krikštytis⁴⁴. Popiežius Aleksandras VI po derinimų su Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu, Vilniaus vyskupu, 1501 m. birželio mėn. išdavė raštą, leidžiantį neperkrikštyti stačiatikių, sutikusių pripažinti unijinę bažnyčią⁴⁵. Tokia lanksti politika netrukus davė vaisių. Popiežius 1501 m. pažymėjo, jog LDK padaugėjo tikinčiųjų, perėjusių iš graikų tikėjimo į Romos, jog vis daugiau tikinčiųjų Kijevo ir Lucko diecezijose priima Florencijos susirinkimo postulatus⁴⁶. Tačiau ne visi stačiatikiai palankiai žiūrėjo į vyriausybės diegiamą bažnytinę uniją. Aistras dar labiau kurstė ir Maskvos didieji kunigaikščiai. Teodoras Šestakovas 1499 m. laiške Jonui III kaltino neseniai paskirtą Kijevo metropolitu Juozą Bulgariną ir Joną Sapiegą stačiatikių persekiojimu⁴⁷. Vėliau jau kunigaikštis M. Glinskis apkaltino Joną Sapiegą gandų dėl visų LDK stačiatikių prievartinio perkrikštijimo skleidimu⁴⁸. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Aleksandro vykdoma politika, kai LDK, ir ypač Lietuvoje, nebuvo leidžiama statyti cerkvių, kai, sudarant miestų savivaldybes (išskyrus Vilnių ir Polocką), nebuvo atsižvelgiama į konfesijų lygiateisiškumo principą, šalyje sukėlė netgi masinius bruzdėjimus. Kunigaikštis M. Glinskis, būdamas Vengrijoje, 1501 m., dėl Lietuvą užklupusių bėdų kaltino stačiatikius, kurie, gindami savo tikėjimą, maištauja prieš didįjį kunigaikštį⁴⁹. Vėliau ir pats Aleksandras Melniko unijos pasirašymą teisino

⁴¹ Monumenta Poloniae Historica. T. 5. S. 264 — 265.

⁴² Białowiejska W. Stosunki.. Z. 3-4. S. 8.

⁴³ Jakubovkis J. Tautybių santykiai Lietuvoje prieš Liublino uniją. P. 35.

⁴⁴ Theiner A. Vetera monumentą... T. 2. N. CCXCVI, CCC, CCCIII.

⁴⁵ Ten pat. N. CCCXIX.

⁴⁶ Codex diplomaticus ecclesiae cathedralis nec non diaecesos Vilnensis (1568-1507). Kraków, 1948. N. 503 (toliau - CDECDV).

⁴⁷ . Сборник Императорского Русского общества. СПб. 1882. T. 35. N. 57 (toliau – СбИмпРИБ).

⁴⁸ РИБ. T. 20. N. 489. C. 1197.

⁴⁹ Daniłowicz A. Skarbiec diplomatów. Wilno, 1860. N. 2120. S. 255 (Prūsijos magistro laiške užsimenama apie maištą Lietuvoje).; AЗP. T. 1. N. 188. C. 222 ("Pусь покушауться ее подданныхь княжать земли нашого милостивого пана некоторые