PAVELDO INDUSTRIJA LIETUVOJE

Agnė Vaitkuvienė

Doktorantė

Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto

Istorijos teorijos ir kultūros istorijos katedra

Tel. 8 670 27 273

El. paštas: vagne@erdves.lt

Bėgant metams paveldo Lietuvoje vis daugėja. Kiekvieno istorinio laikotarpio palikimas įvertinamas ir pasirinktinai įrašomas į saugomo paveldo sąrašus. Tuos sąrašus vis pildome naujai surastais ar suvoktais objektais. Be to, daugėja ne tik objektų, bet ir jų interpretavimo bei panaudos formų. Be paminklų ir muziejų, jau turime ir gyvąją archeologiją bei istoriją, pilių atstatymo projektus, paveldą sumaniai naudoja komercinė rinkodara. Didėjant paveldo apraiškų skaičiui, darosi svarbu išsiaiškinti paveldo populiarumo priežastis ir padarinius. Kodėl kyla paveldo bumas ir kokią įtaką jis daro visuomenės gyvenimui bei paveldosaugai? Ir atvirkščiai, kodėl ir kaip visuomenė skatina paveldo gausėjimą? Kaip teigia paveldo tyrinėtojai John E. Tunbridge ir Gregory J. Ashworth – paveldo populiarumas priklauso nuo paklausos poreikių, o ne objektų (žaliavos) egzistavimo¹, paveldo bumo ir dėl jo įtakos atsirandančios paveldo industrijos reiškinius tikslinga tyrinėti ne kokybiškos paveldo apskaitos bei paveldosaugos (siaurąja prasme) kontekste, o atsižvelgiant į visuomenės istorinės sąmonės kaitą. Paveldo teoretiko Davido Lowenthalio nuomone, paveldas yra išimtinai dabarties produktas², todėl jo tyrimai turėtų atspindėti šiandieninės (tuometinės) visuomenės istorinės sąmonės būklę. Kaip atsitinka, kad visuomenė sureikšmina praeitį, laikydama ją „aukso amžiumi“, o dabartį ir ateitį laiko nieko verta? Kodėl paveldas pradedamas kurti? Kokią įtaką paveldo interpretavimui daro ekonominiai kriterijai? Kada atsiranda paveldo industrija? Visi šie klausimai skatina išsamiau panagrinėti paveldo būklę Lietuvoje atkūrus nepriklausomybę.

Tyrinėjimų istorija. Paveldo industrijos reiškinys iki šiol Lietuvoje nėra plačiau tyrinėtas. Fragmentiškos informacijos galima aptikti tik tekstuose apie paveldo ekonominio potencialo panaudojimo galimybes (kultūrinio turizmo ir regionų raidos projektai), pavieniuose pasisakymuose (ypač žurnale „Kultūros aktualijos“), kiek in-

___

 ¹ Tunbridge J. E., Ashworth G. J. Dissonant Heritage. The Management of the Past as a Resource in Conflict. Chichester: John Wiley and Sons, 1996, p. 9.

 ² D. Lowenthal šį teiginį suformulavo ir aprašė tyrinėdamas sąsajas tarp istorijos, paveldo, atminties ir paveldosaugos. Daugiau apie tai D. Lowenthal knygose „The Past is a Foreign Country“ (Cambridge: Cambridge University Press, 1985) ir „The Heritage Crusade and the Spoils of History“ (Cambridge: Cambridge University Press, 1998).