psichinės organizacijos pakitimais: „ekonominio gyvenimo pažanga, ne mažiau (o gal ir
labiau) kaip smarkūs socialinio susisluoksniavimo pokyčiai, sukuria neįprastai stiprias psichikos dirgiklių (vok. seelische Reizen) mases. Šios dirgiklių sumos paveikia bendrą sielos būseną: pasidaroma „nervingais“. Jeigu tautinė bendruomenė sėkmingai žengia pirmyn, iš pažeistos pusiausvyros atsiranda kažkas nauja: naujas sielos laikotarpis (seelische Periode), jeigu ne nauja vidinės istorijos (innerster Geschichte) epocha“24.
„Psichika“, „siela“, „dvasia“, „tautos dvasia“, „kūryba“, „stilius“, „gyvenimo forma“, „visuma“, „sintezė“ – visa tai yra svarbiausi senosios kultūrinės istorijos žodyno žodžiai. Jie kartojasi ir kitų „senųjų“ kultūros istorikų pateikiamuose kultūros istorijos apibūdinimuose. E. Gotheinas ir G. Steinhausenas apibrėžė kultūros istoriją kaip istorinę psichologiją (vok. historische Psychologie), K. Breysigas vadino ją „sielos istorija“ (vok. Geschichte der Seele)25. J. Burckhardtas ieškojo savo tirtų kultūros epochų vienybės tam tikruose „žmogaus tipuose“, skirdamas graikų kultūros istorijoje „herojinio“, „kolonijinio“, „agonalinio“ ir pan. „žmogaus“ vyravimo laikus, o kultūros pakilimus
aiškino tam tikrais reikšmingais „vidinio gyvenimo“ pokyčiais, kuriuose tame „gyvenime“
išsidiferencijuoja subjektyvūs ir objektyvūs pradai. „Viduramžiais abi sąmonės pusės (ta, kuri yra nukreipta į pasaulį, ir ta, kuri nukreipta į paties žmogaus vidų) buvo tarsi pridengtos vienu sapno ar snaudulio šydu. Tas šydas buvo išaustas iš tikėjimo, vaikiško ribotumo ir beprotybės. Per jį žiūrint pasaulis ir istorija atrodė lyg nudažyti stebuklingomis spalvomis, o pats žmogus suvokė save tik kokios nors visuotinybės (rasės, tautos, partijos, korporacijos, šeimos ir pan.) forma. Italijoje šis šydas ištirpsta ore; atsiranda objektyvus požiūris į valstybę ir į visus šio pasaulio dalykus. O kartu visa savo galia iškyla subjektyvumas, žmogus tampa dvasiniu individu ir pažįsta save kaip tokį. Taip kadaise graikas iškilo prieš barbarus, o individualus arabas – prieš kitus azijatus, kurie buvo rasės žmonės (vok. Rassenmenschen)“26.
Tie patys žodžiai ir konceptai vyrauja ir
XIX a. pabaigos–XX a. pradžios kultūros filosofijoje, kurios darbotvarkės pagrindinis klausimas buvo „kultūros krizės“ problematika27 . Kultūros filosofija buvo intelektualinė galia, turėjusi didžiausią įtaką senajai kultūros istorijai. Dėl jos įtakos „materialiosios“ ir „dvasinės“ kultūros antitezę kultūros istorijos žodyne ilgainiui pakeitė „civilizacijos“ ir „kultūros“ priešstata, kurioje „civilizacija“ apėmė ne vien „materialiąją“ kultūrą, bet ir gamtotyrą bei technologiją: visus „utilitarinius“ ir „instrumentinius“ žmogaus veiklos artefaktus. Vokiečių sociologas Alfredas Weberis (1868–1958) išplėtė šią priešstatą į „civilizacinio“, „socialinio“ ir „kultūrinio“ procesų triadą28. Osvaldas Spengleris (1880–1936) ją dinamizavo, interpretuodamas „kultūrą“ ir „civilizaciją“ kaip nuoseklias to paties proceso fazes29. Georgas Sim-
___
24 Lamprecht K. Deutscher Aufstieg 1750–1914. 8 Aufl. Gotha, 1914, S. 34. Cit. pagal: Haas S. Historische Kulturforschung in Deutschland 1880–1930, S. 426.
25 Žr.: Ibidem, S. 390.
26 Burckhardt J. Die Kultur der Renaissance in Italien. 18 Aufl. Leipzig: Alfred Kröner Verlag, 1928, S. 123.
27 Žr.: Donskis L. Moderniosios kultūros filosofijos metmenys. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1993; jo paties: Moderniosios sąmonės konfigūracijos: Kultūra tarp mito ir diskurso. Vilnius: Baltos lankos, 1994.
28 Žr.: Weber A. Prinzipielles zur Kultursoziologie (Gesellschaftsprozess, Zivilisationsprozess und Kulturbewegung) // Archiv für Sozialwissenschaft und Sozialpolitik. 1920/21, Bd. 47, S. 1–49.
29 Žr.: Spengler O. Der Untergang des Abendlandes: Umrisse einer Morphologie der Weltgeschichte. Bd. 1–2. München: Beck, 1924. |
dizainas ir programavimas giriaus