sieti su žodiniu kontekstu, paaiškinančiu būtent tokių istorijos interpretacijų mene ištakas, tam tikrų personalijų, siužetų aktualinimo priežastis, šie vaizdai įgyja ne istorijos, bet istorinės sąmonės šaltinio vertę. Manome, kad toks specifinis vaizdų „prakalbinimas“ atlieka dar vieną – istorijos kaip vizualinės provokacijos, funkciją. Galima daryti prielaidą, kad sintezės autorius skatina skaitytojus įsisąmoninti jų pačių dažniausiai ikirefleksyvias požiūrių į praeitį prielaidas, susimąstyti apie individualius Lietuvos istorijos vaizdinius.

Tačiau atsižvelgimo į dabartį principas pasireiškia ieškant ne tik priežastinio, bet ir prasminio ryšio tarp dabarties ir praeities. Paprastai jos matomos aktualinant egzistencines temas (gimimas, meilė, tikėjimas, mirtis ir pan.) ar kasdienybės objektus (maistas, apdarai, būstas ir t. t.). „Senosios Lietuvos istorijoje“ šių temų taip pat esama: Zigmanto Augusto ir Barboros Radvilaitės meilės istorija, baroko žmogaus mirties samprata, kačių atsiradimo Lietuvoje fakto kaip gyvenimo lygio rodiklio paieškos, diduomenės ir valstiečio kasdienybės rekonstrukcijos ir t. t.

Lietuvos istorijos sintezėje aptinkame dar vieną didaktinį principą – tai „atsižvelgimas į adresatą“. Žinoma, kaip filmo, TV laidos ar muziejinės ekspozicijos, taip ir šio veikalo atveju negalima kalbėti apie homogenišką galimų adresatų grupę, išskyrus vieną „bet“. Remdamiesi istorijos didaktiko Guido Knoppo mintimi, esą žmogui pirmiausia yra „artimi“ savo tautos praeities turiniai⁸, galime teigti, kad šiuo požiūriu bet kurių Lietuvos istorijos temų aktualinimas lietuvių kalba yra orientuotas į lietuvį skaitytoją. „Senosios Lietuvos istorijoje“ matomas ne tik šis siaurasis, bet ir platesnis nusistatymas, t. y. orientacija į Lietuvos skaitytoją. Šią išvadą darome atsižvelgdami į sintezei būdingą policentrinę Lietuvos istorijos sampratą, kuri istorijos subjektu laiko ne vieną etnosą, bet visas senojoje Lietuvos valstybėje gyvenusias etnines grupes. Manome, kad toks požiūris į Lietuvos praeitį leidžia etnokultūrinių bendrijų atstovams identifikuotis su istorijos turiniais, atrasti savo, kaip Lietuvos lenko, ruso, žydo ir t. t., santykį su knygoje pateikiamais siužetais. Beje, sintezėje matydami moterims ir vaikams skirtų temų, suvokiame, kad orientuotasi ne tik į skirtingų etninių kultūrų, bet ir įvairios lyties ir amžiaus adresatus.

Tačiau tokiame didaktiniais principais paremtame tyrime esama tam tikrų pavojų. Didaktikos specialistai kalba apie konfliktą, nusakomą per Objektbezug (atsižvelgimas į objektą, t. y. ištirtą temą) / Subjektbezug (atsižvelgimas į subjektą, t. y. adresatą) opoziciją⁹.  Hansas Süssmuthas teigia, kad didaktikas (didaktiškai orientuotą istoriją kuriantis istorikas taip pat priskirtinas šių specialistų grupei) paprastai juda pavojingame lauke, kur tai, kas moksliškai ištirta, ir tai, kas neištirta, tačiau įdomu, aktualu istorijos adresatui, yra greta. Neretai jam tenka imtis mokslo metodais neverifikuotų sprendimų¹⁰. Šios įžvalgos taikytinos ir „Senosios Lietuvos istorijai“, kurioje matome nemažai rizikingų „ėjimų“. Dėl tyrimų Lietuvos istoriografijoje stokos į dabartį ir adresatą orientuotoms temoms (egzistencinės, kasdienybės, moterų, vaikų istorijos) čia skirta kiekybiškai nedaug vietos; be to, pastebime, kad nemažai teiginių užbaigiama klaustuku, esama

 ___

 8 Knopp G. Geschichte im Fernsehen. Perspektiven der Praxis // Geschichte im Fernsehen… S. 5.

 9 Subjektbezug, Publikumsbezug / Objektbezug opozicija naudojama muzeologijos didaktikos ir muziejinės pedagogikos literatūroje: Rese B. Didaktik im Museum. Bonn, 1995; Herles D. Das Museum und die Dinge. Frankfurt, New York, 1996, S. 38.

 10 Süssmuth H. Auswahl // Handbuch der Geschichtsdidaktik / Hg. K. Bergmann, A. Kuhn, J. Rüsen,
G. Schneider. Düsseldorf, 1985, S. 241.