2. Feodalizmas – socialinė-ekonominė formacija, t. y. tam tikras kai kurių lokalių civilizacijų ar regionų istorinės raidos etapas. Feodalizmui vyraujant eksploatuojami priklausomi valstiečiai, jam būdinga individuali nuosavybė ir individualus gamintojas.

3. Pusinis feodalizmas – vienintelis terminas, tiesa, gana provizoriškas, kuriuo pozityviai apibrėžiama bizantiškosios civilizacijos arealo socialinė-ekonominė sankloda (formacija?). Svarbiausios jos ypatybės vengiant kartotis bus apibrėžtos atitinkamose teksto vietose.

4. Vergovė – socialinė-ekonominė formacija, kuriai vyraujant plačiu mastu eksplotuojamas vergų darbas; vergovei būdinga individuali nuosavybė, bet nėra individualaus gamintojo (išskyrus kai kurias neišplėtotas vėlyvas išimtis, pvz., kolonatą).

Kalbant apie dichotomines žmonijos istorinės raidos koncepcijas, būtų galima trumpai referuoti E. Gudavičiaus sampratą. Jis skiria du žmonijos (ar civilizacijų) istorinės raidos kelius: pagrindinį ir šalutinį (išimtinį). Visų pagrindinio kelio civilizacijų gamybos ląstelė buvo bendruomenė, o jas valdė despotinė struktūra, įkūnijama sudievinto monarcho ar žynių kolegijos vadovaujamo administracinio mechanizmo. Civilizacijos, besirutuliojančios šiuo keliu, apėmė vis naujus Žemės rutulio plotus, bet iki tam tikro laiko visur jų visuomeninė struktūra buvo ta pati – bendruomeninė despotinė⁴. Marksistinėje nedogmatinėje istoriografijoje tokiose visuomenėse vyraujantis gamybos būdas dažniausiai vadinamas AGB.

Tam tikru laiku ir tam tikroje vietoje atsirado išimčių. Pirmoji tokia išimtis buvo posthomerinė Graikija, kur bendruomenė „išsiplovė“, gimė individualus vergovinis ūkis ir polių struktūra. Šalutinis intensyvios raidos kelias pagimdė Graikijoje vergovinę demokratiją, kuriai buvo būdinga pilietybė ir asmens teisių kompleksas. Tai buvo iš bendro žmonijos istorijos vieškelio atsišakojęs takas. Graikijos takas išaugo į platų Romos vieškelį, bet tai vis dėlto buvo žmonijos mažumos kelias. Kritus Romai, antikinis raidos kelias nutrūko. Vis dėlto Romos griuvėsiai buvo „radioaktyvūs“: jie paveikė juos užplūdusius barbarus ir gimė alodinė žemės nuosavybė. Buvo žengtas naujas individualaus ūkio raidos žingsnis: atsirado individualus gamintojas. Tai tapo viduramžių Europos socialinės organizacijos – feodalizmo – pagrindu. Išimtinės raidos kelias atsinaujino ir tęsėsi, tik naujos kokybės⁵. Vakarų civilizacija rutuliojosi veikiant iniciatyvai iš apačios, o ne komandai iš viršaus, kaip ekstensyvios raidos (t. y. pagrindinio kelio) civilizacijose. Valdantysis Vakarų civilizacijos elitas organizavo ne darbą, o greičiau atliekamo produkto, gauto iš individualaus darbo, nusavinimą. Todėl Vakarų ekonominis ir technologinis augimas viduramžiais pasiekė iki tol neregėtą spartą⁶.

Remiantis E. Gudavičiaus dviejų kelių (pagrindinio ir šalutinio) žmonijos istorinės raidos koncepcija galima konstatuoti, kad dauguma civilizacijų rutuliojosi pagrindiniu keliu, t. y. iki esminio europietiškojo kolonializmo poveikio XIX–XX a. ir jo sukeltų struktūrinių transformacijų⁷ buvo AGB stadijos. Iš
S. Huntingtono išskirtų šių laikų didžiųjų ci-

___

4 Gudavičius E. Pastumtos kortų kaladės dėsnis,
p. 53.

5 Ten pat, p. 53–54.

6 Manusadžianas P. E. Gudavičiaus pasaulio istorijos civilizacinė koncepcija // Tarp istorijos ir būtovės: studijos prof. E. Gudavičiaus 70-mečiui. Vilnius, 1999,
p. 450.

7 Plačiau žr.: Васильев Л. С. История Востока. 2-е изд., испр. и доп. Москва, 2001, т. 2, с. 246–280.