Nagrinėdami istorijos mokslo sąvokas, dažniausiai analizuojame sąvokų sampratas, mėgindami atsekti jų sudarymo kriterijus arba atskirų elementų specifiškumą arba siekdami aiškiau suprasti tam tikrų sąvokų sampratų skirtumus.
Ar nebūtų analizė išsamesnė, jei tyrinėjimą papildytume klausimu - kokios "tautos" sampratos sąsajos su istorijos metodologija? Kaip įvairiai "tautos" samprata suvokiama skirtingų metodologinių pozicijų besilaikančių istorikų.
Imuosi šių klausimų, apžvelgdamas penkių šiuolaikinių lietuvių istorikų knygas ar straipsnius. Istorikų metodologines pozicijas prireikė rekonstruoti "lukštenant" šių tautinio Atgimimo ir XIX a. plačiąja prasme specialistų istorinius tekstus arba remtis kai kuriomis užuominomis.
* * *
Pradinės tezės galėtų skambėti taip: Rimanto Vėbros, Egidijaus Aleksandravičiaus ir Antano Kulakausko "tautos" samprata parodo reakciją prieš ekonomikos vaidmens suabsoliutinimą lietuvių marksistinėje metodologijoje, taigi reakciją prieš monistinę marksizmo istorijos sampratą. Šią reakciją išprovokavo ne tik pasaulėžiūriniai ar ideologiniai, bet Lietuvos istorijos mokslo poreikiai. Istorijos metodologijos ieškojimai šiuos istorikus nuvedė įvairiomis kryptimis: modifikavosi istorijos proceso samprata, kito tyrinėjimo objektai ir tyrinėjimo būdai. Istoriko metodologinės pozicijos, rodos, turėjo glaudžių sąsajų su "tautos" samprata.
1. Profesorių Leoną Mulevičių priskirtume kritinio marksizmo šalininkams. Šiai krypčiai priskirtini ir du kiti knygos "Lietuvių nacionalinis judėjimas iki 1904 m." autoriai - Vytautas Merkys ir Edvardas Vidmantas (apie Rimantą Vėbrą vėliau). L. Mulevičiaus parašytame skyrelyje "Nacijos istorija" skaitome: "Kapitalistinė nacija yra kapitalizmo epochos įvairių klasių ir socialinių sluoksnių antagonistinė bendrija, kuri susidaro kapitalizmo atsiradimo ir įsitvirtinimo laikotarpiu sustiprėjusių ir kokybiškai pasikeitusių ekonominių ir socialinių ryšių pagrindu ir kurią artimai sieja bendra kalba ir teritorija ir tam tikras kultūros, sąmonės bei |