XV a. viduryje Šemeta susigiminiavo su vienu galingiausių Žemaitijos žemvaldžių (1436–1440 m. buvusiu Žemaitijos seniūnu) Kantautu – vedė jo dukrą, kurios vardas nėra žinomas¹⁹. Vedybos buvo labai sėkmingos, nes, mirus palikuonių neturėjusiam Kantauto sūnui Jonui, beveik visas turtas atiteko Šemetos ir Kantautaitės sūnui Mikalojui20. Pastarasis tikrai turėjo brolį Joną, kuris buvo gimęs iš kitos Šemetos santuokos. Abu Šemetaičiai davė pradžią dviem Šemetų giminės šakoms²¹ (žr. pirmąją ir antrąją genealogines lenteles).

Prieš pradėdami aptarti kiekvieną šaką, pabandysime keliais žodžiais apibūdinti Šemetos šeimos visuomeninę padėtį. XV a. šaltiniuose Šemetų giminės atstovai nevadinami nei valstybės pareigūnais, nei seniūnijų laikytojais, dėl to būtų sunku šią giminę priskirti prie kurio nors Lietuvos bajorijos sluoksnio. Kraujo ryšys su Galiginaičiais leidžia spėti, jog ir Šemeta turėjo būti artimas dk dvarui. Beje, Šemetų ryšį su Galiginu rodo ir ta aplinkybė, kad ši giminė naudojo Horodlėje Galigino gautą Gulbės herbą²² (žr. Šemetų giminės atstovų antspaudus (pav.)). Kad Šemetos socialinis statusas nebuvo žemas, rodo ir jo santuoka su Kantauto dukterimi. Galiausiai verta pažymėti, kad abu Šemetos sūnūs minimi kaip dk dvarionys²³. Kuris iš Šemetos sūnų buvo vyresnis – nėra aišku. Jonas pirmą kartą šaltiniuose minimas 1488 m., o Mikalojus – 1497 m. Todėl susidaro įspūdis, kad Jonas Šemetaitis buvo vyresnis. Taigi nuo jo palikuonių genealogijos aptarimo ir pradėsi

___

17 [...] Самъ великии княз. Немоиковичу Шемету а Римъку дворец Довкгаилов Воишвиловича. Логвинъ[…] LM. 3-oji UžK, p. 60. Regis, šias valdas reikėtų lokalizuoti Volkovysko paviete. Kadangi šis dokumentas yra nedatuotas, Šemetos ir Rimkaus Nemeikaičių metus, kada jie pirmą kartą minimi šaltiniuose, rašysime pagal raštininko Logvino veiklą – 1440–1450. Žr.: Urzędnicy centralni i dygnitarze Wielkiego Księstwa Litewskiego XIV–XVIII wieku. Spisy / Opracował Henryk Lulewicz i Andrzej Rachuba. Kórnik, 1994 (toliau – Urzędnicy centralni), s. 120. Plg. Wolff J. Senatorowie i dygnitarze Wielkiego Księstwa Litewskiego 1386–1795. Kraków, 1885 (toliau – Wolff J. Senatorowie), s. 254.

18 Apie jo palikuonis žr. Glinka J. Ród Klausucia, cz. I, genealoginė lentelė.

19 Šis faktas į istoriografiją ilgai nebuvo įtrauktas. Netgi K. Pietkiewiczius, kruopščiai tyrinėjęs Šemetų genealogiją, jį pateikė tik kitame savo darbe. Žr.: Pietkiewicz K. Wielkie Księstwo Litewskie pod rządami Aleksandra Jagiellończyka. Poznań, 1995, s. 134. Beje, apie Šemetų giminystę su Kantautu jau seniai žinojo Konstantinas Jablonskis. Tai matyti iš jo ranka braižytų fragmentiškų Kantautų ir Šemetų giminių genealogijų. Be to, privačioje šio istoriko senų dokumentų kolekcijoje atsidūrė ir XVI a. pabaigoje sudarytas Kantauto turto paveldėtojų sąrašas. Žr. 20 šio darbo išn.

20 Nemažą dalį Kantauto valdų teko atiduoti Jono Kantautaičio žmonai Jadvygai Sudimantaitei. Apie Kantauto turto dalybas žr.: Lietuvos mokslų akademijos bibliotekos Rankraščių skyrius (toliau – LMAB RS), f. 37, b. 2332. Šis dokumentas yra išsamesnis už istoriografijoje jau naudojamą K. Jablonskio turėtą dokumentą (LMAB RS, f. 256, b. 3637). Taip pat žr.: Акты Литовской Метрики // Cобр. Ф. И. Леонтовичем. Варшава, 1896, ч. 2 (toliau – АЛМ) , c. 61, 62; plg. LM (1427–1506). Užrašymų knyga 5, Vilnius, 1993, p. 246; LM (1522–1530). 4-oji Teismų bylų knyga. Vilnius, 1997 (toliau – LM. 4-oji TBK), p. 392, 393, nr. 492.

21 Glinka J. Ród Klausucia, cz. II, s. 50, 51; Pietkiewicz K. Kieżgajłowie, s. 51; Tokios pat nuomonės laikėsi ir
K. Jablonskis. Žr.: LMAB RS, f. 256, nr. 1028. Iš šių tyrinėtojų konteksto kiek „iškrinta“ Stasio Ylos samprotavimai apie Šemetų giminę. Istoriko teigimu, Merkelis Šemeta (neaišku, kuris) buvo plačios giminės atstovas. Jos lizdas – Šemetavo (Šėmetavo) dvaras, vėliau ir miestelis Šemetas (Šėmetas), Svėrių (Svierių / Svyrių) parapijoje, apie 40 km į pietus nuo Švenčionių. Be to, S. Yla nurodo, jog artimiausi Šemetų kaimynai buvo kunigaikščiai Svyriai, su kuriais Šemetos buvo ir susigiminiavę. Iš tiesų LM yra užfiksuota, jog XVI a. viduryje Martynas ir Jonas Jurgaičiai Šemetos buvo vedę seseris kunigaikštytes Sofiją ir Barborą Svyrytes. Žr.: Pietkiewicz K. Kieżgajłowie, s. 53. Tiesa, S. Yla bando įtikinti, jog Sofijos Svyrytės vardas buvęs Miroslava. Žr.: Yla S. Šiluva žemaičių istorijoje. Boston, 1970 (toliau – Yla S. Šiluva), p. 77.

22 Tiesa, Šemetų giminės atstovų sfragistikos šaltiniai yra labai vėlyvi – tik iš XVI a. vidurio.

23 Pietkiewicz K. Dwór Litewski wielkiego księcia Aleksandra Jagiellończyka (1492–1506) // Lietuvos valstybė
XII–XVIII a. Vilnius, 1997, p. 107, 113.