Menas, ypač teatras, tapo užsimiršimo, pasitraukimo į stebuklingą pasaulį priemonė. Beje, šis užsimiršimo, atsiribojimo nuo tikrovės elementas irgi buvo labai svarbus veiksnys, iškėlęs kultūrą į tokias aukštas pozicijas. Juk ne veltui literatūra, anot V. Kubiliaus, užsisklendusi kolektyvinių vertybių ir vilčių rate, tik retkarčiais atsiverdavo karo realybei, o literatūros subjektas „daugiau gailėjosi savęs kaip istorinių aplinkybių aukos, negu kritiškai analizavo savo veiksmus ir svarstė bendresnes pasaulio likimo problemas“40. Čia vėlgi išsiskyrė jauniausioji poetų karta, kartu su Vakarų kultūra sugėrusi Europoje vyravusį katastrofizmą. „Išgyvenantis karo ir mirties siaubą žmogus savo santykį su žiauria tikrove išreiškia šauksmu“41. Tačiau ir jaunieji ieškojo atramos, kuria jiems dažnai tapdavo Dievas. Užsisklendimas nuo realybės ryškus ir sovietinės Lietuvos mene.

Anot F. Kiršos, karo metu „teatras tapo (be kino) vienintelė užeiginė vieta, kultūrinio skonio pasisemti“42. Todėl žmonės netilpdavo į vaidinimus, spektakliai buvo sutinkami su didžiuliu entuziazmu. Žmonių prisirišimą prie teatro rodo ir tai, kad dėl kilusio visuomenės protesto nepavyko uždaryti Šiaulių teatro. Į repertuarus stengtasi įtraukti kuo daugiau lietuviškų spektaklių. 1943 m. naciai jautė Kauno teatre lietuvių nacionalizmo pasireiškimus, nes sumažė-
jo vokiečių autorių pjesių43. Duoklę okupantams stengtasi atiduoti statant vokiečių klasikų dramas.

Net ir abstrakčiausias iš menų – muzika pasitarnavo kultūrinei rezistencijai, sąsajoms su Vakarų kultūra: „Lietuviška daina pažadino lietuvį, padėjo mūsų tautai prisikelti, todėl lietuviškos dainos skleidimu turime labai susirūpinti. Išmokslinta lietuviška muzika turi darniai įsilieti į bendros muzikinės kultūros galingą akordą“44. Tokie inteligentų siekiai sulaukė atsako. Į muzikinį gyvenimą norėta įtraukti kuo daugiau žmonių. Tam turėjo padėti Šiaulių krašto dainų šventė (tokie renginiai buvo įvykę Latvijoje ir Estijoje). Į tokį siekį sureaguota entuziastingai. Šventėje panoro dalyvauti apie šimtas chorų. Bet negavus valdžios leidimo ji neįvyko.

Itin svarbi tautos gyvenimui tapo literatūra. „Varpų“ almanache net buvo pareikšta, kad būtent „literatūra formuoja gyvenimą“45. Toks idealistinis teiginys rodo priešinimąsi karo meto realybei, aplinkui tvyrančiai neteisybei ir kartu jau minėtą nutolimą nuo gyvenimo realybės.

Pakilo domėjimasis lietuvių literatūros klasikais, jie buvo daugelio skaitomi (taip pat buvo ir sovietmečiu, kai lietuvių klasikų kūriniai įgijo deficitinių bestselerių statusą). V. Krėvės, Vaižganto, V. Kudirkos veikalai nors ir sunkai, per kyšius, buvo leidžiami. „Sakalo“ leidykla per 6–7 mėnesius iki sovietų sugrįžimo suspėjo išleisti 34 knygas, tarp jų – ir Bernardo Brazdžionio, Kazio Bradūno, Maironio („Pavasario balsų“ tiražas, tiems laikams didelis –

____________________________________________

40 V. Kubilius, p. 221.

41 V. Narušienė, p. 9.

42 F. Kirša, p. 270.

43 A. Bubnys. Vokiečių okupuota Lietuva (1941–1944). Vilnius, 1998, p. 499.

44 J. Karosas. Lietuvos muzikinis gyvenimas // Varpai. 1943, p. 229.

45 Redakcijos žodis…, p. 326.