Dar įdomiau su baltarusiais. Nors šiuo metu Lietuvoje yra gausu jų organizacijų, veikia baltarusiška gimnazija bei Baltarusių kalbos ir literatūros katedra Vilniaus Pedagoginiame universitete, o radijas ir televizija reguliariai transliuoja laidas baltarusių kalba⁷⁵, jie spaudoje net kartais pavadinami “tyliaisiais mūsų kaimynais”⁷⁶. Todėl nenuostabu, kad baltarusių identitetas nėra tirtas. Atrodo, kad baltarusiai prisimena XX a. pradžios Vilniaus kultūros personažus, baltarusių rašytojus Janką Kupalą ir Jakubą Kolasą, gal dar už lietuvio S. Kairio ištekėjusią rašytoją Ciotką (Aloizą Paškevič) ar vieną iš Lazdynų Pelėdų – Mariją - vedusį Vaclavą Lastouskį, parašiusį pirmąją Baltarusijos istoriją, prisimena I.Luckevičiaus įkurtą gudų muziejų ir kitus XIX – XX amžiaus faktus⁷⁷. Vis dėlto gal yra ir kita linija, siekianti monopoliškai pretenduoti į visą LDK ir Vilniaus palikimą. Tokios pozicijos kai kas laikosi Baltarusijoje⁷⁸. Aišku, kad tai vaikiškos besiformuojančios tautinės baltarusių istoriografijos ligos. Į pseudomokslinius M. Jermolovičiaus išvedžiojimus, savo laiku, argumentuotai yra atsakęs E. Gudavičius⁷⁹. Kokia LDK paveldo dalis galėtų būti laikoma baltarusiška ?

Vilniuje, pačioje Senamiesčio šerdyje, yra Rusų gatvė. Taip net pavadinta laida rusams nacionalinėje televizijoje. Tačiau juk Rusų gatvė yra buvusi vos ne “centrine” LDK ( o ne Maskvos! ) stačiatikių, (vėliau unitų) metropolito jurisdikcijos gatve. Tad gal ją reikėtų vadinti Baltarusių gatve ?

7. “Rusėniškoji” senojo Vilniaus istorijos istorijos linija

Plačiau nesustosime ties gana paplitusiomis LDK kaip “lietuvių – rusų” ar “lietuvių - baltarusių” (kartais šie sandai sukeičiami vietomis) koncepcijomis. Čia pastebėsime, kad jos nekreipia dėmesio nei į dar V. Pašutos iškeltą tezę apie LDK kaip lietuvių sukurtą valstybę, nei į stačiatikiškosios visuomenės integracijos procesus, vykusius LDK XV-XVI a. Antra vertus, istoriografija lyg ir yra palikusi plačią nišą šiuolaikinių baltarusių istorinės sąmonės perspektyvai su minėta koncepcija apie Lietuvos Metrikos, metraščių ir Statutų kalbą kaip senųjų baltarusių kalbą⁸⁰. Bet kur tada dėti ukrainiečius? Juk toje raštų kalboje Voluinės, t.y. šiuolaikinės Ukrainos tarmės požymių pradiniu šios kalbos gyvavimo etapu (Vytauto laikais) buvo netgi daugiau nei “baltarusizmų”⁸¹. O ką apskritai daryti su “baltarusišku” LDK ir Vilniaus pobūdžiu, jei šios valstybės ir kartu miesto likimą XVI a. lėmė 1514 m. Oršos mūšio herojus “ukrainietis”

⁷⁵ Lietuvos tautinės mažumos. Mokymo priemonė. – Vilnius, 1998, p. 11.

⁷⁶ Žr. išn. 73.

⁷⁷ Lietuvos tautinės mažumos, p. 9-10.

⁷⁸ Žr.: Šimtas Baltarusijos istorijos klausimų ir atsakymų: Fragmentai. – Naujasis Židinys – Aidai, 1994, nr. 9 – 10, p. 47-51. Ten pat ir baltarusiško “imperializmo” kritika: K.Stalioraitis. DLK paveldas ir baltarusiai. – Ibid., p. 52 – 56.

⁷⁹ E. Gudavičius. “Vieno mito pėdsakais”. - Atgimimas, 1994, liepos 20, nr. 29 (295), p. 7,10; liepos 27, nr.30 (296), p.10-11; rugpjūčio 3, nr. 31(297), p. 10-11.

⁸⁰ S. Lazutka. Lietuvos Statutai, jų kūrėjai ir epocha. - Kaunas, 1994, p.17-18; Idem. Język Statutów litewskich i Metryki litewskiej. Lithuania, 1997, nr.1/2 (22/23), p. 27-33. Žr. dar:L. Vladimirovas. Kokia kalba buvo kalbama ir rašoma Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje XIV – XVII amžiais? – Lietuvos TSR Aukštųjų mokyklų mokslo darbai. Istorija, Vilnius, 1982, t.22, p.103-118.

⁸¹ Z Zinkevičius. Lietuvių kalbos istorija, t. 2, p. 119 – 120. Tarp kitko tai ir yra šiam autoriui vienas iš argumentų už “LDK slavų kanceliarinės” kalbos sąvoką.