Vilnius, pasirinkčiau lietuvius…“23 . Kaip matyti, J. Pilsudskis, nors ir pripažino, kad patiems vilniečiams būtų geriau pasirinkti lietuvius, tačiau Vilniaus atidavimą lietuviams laikė politiškai labiausiai nepageidaujamu. Vis dėlto Valstybės gynimo taryba geresnės išeities nerado.

Dvi priežastys vertė J. Pilsudskį dėtis norinčiu atiduoti Vilnių lietuviams. Viena – „lietuviams nuraminti“, jiems įsiteikti reikėjo apsimesti, kad Vilnių geriau užleisti jiems negu bolševikams. Antra priežastis – Antantės akyse neatrodyti laužančiam Spa sutartį. Todėl tikrajam nusistatymui nuslėpti tomis dienomis buvo duodami dviprasmiški vyriausiosios lenkų vadovybės įsakymai – kovoti ginant Vilnių iš paskutiniųjų ir užleisti jį lietuviams.

Šios dvilypės Vilniaus atidavimo lietuviams politikos buvo nuosekliai laikomasi iki galo, net ir tada, kai bolševikai jau buvo įsiveržę į miestą. Lenkai neatitraukė nuo lietuvių fronto vieno bataliono, užėmusio patį svarbiausią strateginį tašką, kur kertasi geležinkelis ir plentas – svarbiausia susisiekimo tarp Kauno ir Vilniaus arterija. Tai buvo lenkų Lydos pulko batalionas, t. y. to pulko, kurio vadas liepos 14 d. 6 val. ryto priėmė įsakymą perleisti Vilnių lietuviams; jam lengviausia buvo tuojau atitraukti batalioną nuo lietuvių fronto. Tačiau šis batalionas, pasislėpęs miške tarp Kazimieriškių ir Joteliūnų, liepos 14 d. pavakary iš pasalų užpuolė jau turėjusiu būti laisvu keliu į sostinę iš Kauno vykusią lietuvių kariuomenę ir sutrukdė jai įžygiuoti į Vilnių bent tą pačią dieną kaip ir bolševikai24 .

Dėl šių aplinkybių pirmieji kariuomenės daliniai įžengė į Vilnių tik liepos 15 d. apie 14 val. Tai buvo VII pėstininkų pulko leitenanto Juozo Černiaus vadovaujama VII kuopa su husarų būriu25 . Ji atliko svarbų uždavinį – užfiksavo Lietuvos kariuomenės įžengimą į sostinę.

Pirmiau minėtos Kazimieriškių kautynės dar kartą parodė, jog žodžiais Vilniaus atidavimas lietuviams, o kariniu smūgiu to atidavimo sutrukdymas buvo J. Pilsudskio federalistinės politikos Lietuvos atžvilgiu ilgos ankstesnių ir vėlesnių dvilypių veiksmų grandinės tik viena ryški grandis. Tai dar labiau padidino lietuvių tautos įsitikinimą, jog tuometine lenkų politika negalima pasitikėti.

Lietuvos vyriausybės neutrali padėtis rusų bolševikų ir lenkų kare lėmė tai, kad nė viena kariaujančių šalių, gerbdama tą neutralumą, nepanaudojo Lietuvos faktiškai valdomų plotų savo operaciniams tikslams. Kartu pažymėtina, jog lenkų ir bolševikų kautynėse kai kurie Lietuvos plotai, kurie iki tol dar nebuvo Lietuvos žinioje, atsidūrė be jokios valdžios. Pasitaikius pirmai progai šiuos plotus užimdavo lietuvių kariuomenės daliniai.

Raudonajai armijai spaudžiant lenkus, Lietuvos politinė bei karinė vadovybė siekė kuo greičiau ir kuo daugiau atgauti lenkų okupuotos krašto teritorijos. Pradėta spręsti 1920 m. liepos 7 d., ši užduotis buvo vykdoma iki tų metų rugpjūčio pabaigos: neretai buvo apsupamos ir nuginkluojamos kai kurios pasipriešinusios lenkų kariuomenės dalys, užimta Pietų Suvalkijoje Maskvos sutartimi nustatytos sienos linija (Augustavo–Štabino–Dambravos–Adomavičių), kurį laiką neturint jokio sąlyčio su lenkų kariuomene. O Gardinas tebebuvo užimtas bolševikų.

Šis etapas baigėsi tuo, kad lenkų valdžia užtikrino santarvininkus, jog lenkai nepulsią Lietuvos, ir rugpjūčio pabaigoje Kaune vykusiomis nesėkmingomis lenkų ir lietuvių derybomis, kurių tikslas buvo dar kartą pabandyti užmigdyti mūsų karinių bei politinių vadovų budrumą ir lengviau užimti pietinę Suvalkiją.

23 Rukša A. Kovos dėl Lietuvos nepriklausomybės. T. 2, p. 440.

24 Vyr. ltn. Leknickas. V pėst. DLK Kęstučio pulkas // Karys. 1927, Nr. 28, p. 254–255; V. V. Vilniaus miesto komendantūra // Kardas. 1937, Nr. 3, p. 63.

25 7 pėst. Žemaičių kunigaikščio Butegeidžio pulko dienynas nuo 1919 m. liepos 1 d. // LCVA. F. 929, ap. 3, b. 119, l. 51.