Po tokio įvado „Le Matin“ apžvalgininkais tiesiogiai perėjo prie jam rūpimos Vilniaus problemos. Jis aiškino, kad „lietuviškumas Lenkijoje“ (t.y. Vilniaus krašte – A.K.) nebeegzistuoja, tapęs ne daugiau kaip regionalizmu, pasireiškiančiu etnografiniais skirtumais, kai kurių papročių prisiminimais“[i] P.Klimas pranešė, kad jis įteikęs „Le Matin“ atsakymą Korabui, kurį laikraštis įdėjo su redakcijos pastaba gruodžio 27 d. numeryje.

Įvairių melagingų žinių apie Lietuvos politinę padėtį ir valstybės veikėjus lenkų žurnalistai sugebėdavo paskleisti ne vien Prancūzijoje. 1928 m. sausio pradžioje P.Klimas konfidencialiai pranešė ministrui pirmininkui ir užsienio reikalų ministrui A.Voldemarui, jog Paryžiaus spaudoje pasirodė Vokietijos užsienio reikalų ministro G.Štrezemano interviu ištraukos, kuriose Voldemaras vadinamas „buvusiu ukrainiečiu“. Panašios insinuacijos jau anksčiau buvo platinamos iš Varšuvos, bet „Strezemano pakartojimas tų insinuacijų padarė didelio įspūdžio, nes daug kas įsivaizduoja, kad Strezemanas esąs Lietuvos draugas ir mūsų reikalų žinovas.“[ii] Lietuvos pasiuntinys informavo savo vadovą apie tai, kad jis įteikė Havaso spaudos agentūrai pareiškimą, paneigiantį Voldemaro nelietuvišką kilmę ir pridėjo to pareiškimo kopiją[iii]. Pareiškimas buvo daugelio Paryžiaus laikraščių visas paskelbtas. Įdomiai reagavo į minėtą pareiškimą Vokietijos ambasada Paryžiuje. Jos patarėjas aplankė P.Klimą ir informavo, jog perdavęs užklausimą į Berlyną ir iš ten gavęs atsakymą: jokio panašaus interviu Štrezemanas nėra davęs, viskas ištisai pramanyta. P.Klimas vokiečių diplomato patikinimus vertino kritiškai: „Aš iš savo pusės tik nurodžiau, kad Strezemanas turėtų tą interwiew dementuoti viešai ir oficialiai, o ne diplomatiniu keliu. Bet kad tas interwiew tikrai buvo – čia niekas neabejoja“[iv]

Prancūzų spaudą bei atskirus žurnalistus stengėsi paveikti taip pat ir Lietuvos pasiuntinybė. Už jų palankumą tekdavo mokėti, žurnalistai nesidrovėdavo imti pinigų už vienų ar kitų užsienio valstybių interesų gynimą. Suprantama, tai jokiu būdu nereiškia, kad kai kurie žurnalistai ir literatai nejausdavo nuoširdžios simpatijos šalims, kurios juos šelpdavo. Nekelia abejonių, jog Lietuvos atžvilgiu daugiau negu palankiai buvo nusiteikęs rašytojas

[i] LVA. F. 383. Ap. 7. B. 656. L. 5.

[ii] LVA. F. 383. Ap. 7. B. 795. L. 69.

[iii] Ten pat. L. 69.

[iv] Ten pat. L. 70.