Profesorius Edvardas Gudavičius kaip tikras scientistas, nekreipdamas dėmesio į jubiliejinėmis progomis įprastus pranešimus apie iškilius ir vertus prisiminti praeities aspektus, kalbėjo apie labai specifinę ir siaurą diplomatikos (pagalbinis istorijos mokslas, tyrinėjantis istorinių dokumentų formą ir turinį) problemą – Lietuvos akto promulgacijų (t. y. viena įžanginių akto dalių, išreiškiama stereotipinėmis retorinėmis formulėmis) sistemos susiformavimą. Iš pirmo žvilgsnio ar klusterėjimo kai kam galėjo kilti abejonė, ar prof. Gudavičiaus pranešimas skirtas universiteto istorijai. Tačiau įdėmesniam žvilgsniui darėsi aišku, kad savo pranešimu profesorius „knisa gilią šaknį“, t. y. kalba apie universiteto poreikį išauginusių žinių sklaidą Lietuvoje. Paaiškėjo, kad pradžioje (XIV a. pab.–XV a. pirmoji pusė) recipuodama ir konspektuodama gretimų šalių – lenkų, vokiečių ir rusų – promulgacijų sistemą, XV–XVI amžių sandūroje Lietuvos diplomatika susintetina šias formules į savitą, keturnarių formulių ir jų trumpinių sistemą, kurioje išryškėjo lotyniškasis signifikacinis ir gudiškasis notifikacinis modeliai. Lietuva tapo visuomene, pasiruošusia pereiti nuo raštinių prie universitetų kultūros.

Reikėtų padaryti išvadą – konferencija nepriskirtina kiekybiškai prie didelio masto ir užmojo konferencijų, tačiau savo žvilgsnių įvairumu bei turiningumu, praeities suaktualinimu dabarčiai ir dabarties problemų istorinių ištakų suvokimu įnešė deramą akademinę rimtį į mūsų Alma Mater jubiliejaus šventinę nuotaiką.