Du šimtus metų unija buvo lenkų istorikų dėmesio centre, lenkų istoriografijos domenas. Jokiai kitai istorijos problemai Lenkijoje neskiriama tiek daug dėmesio. Politinė unija ir Lietuvos christianizacija domino ir iki šiol tebedomina istorikus. Šiame straipsnyje aptarsime tik politinės unijos istoriografiją.
XX a. istorikai bandė atsakyti į tokius klausimus: kokie veiksniai lėmė tai, kad lenkai ir lietuviai 1385 m. susitiko Krėvos pilyje, kokio pobūdžio ten surašyta sutartis ir kokia jos reikšmė. Bet tai buvo tik unijos pradžia.
Nuo Liublino unijos prasidėjo apskritai parlamentinės unijos etapas. Manyta, kad jos priežastys – tai padidėjęs Lietuvos bajorų politinis aktyvumas, išorės pavojai ir pranašesnės lenkų kultūros traukos jėga. Daug diskusijų kėlė tai, ar Liublino unija įgyvendino vadinamąją „Jogailos idėją“ – vienos tautos ir vienos valstybės idėją ar ir toliau liko dvi valstybės federacijoje.
Trečias unijos etapas buvo siejamas su 1791 m. gegužės 3 d. konstitucija ir 1791 m. spalio 20 d. seime priimtu „Abipusiu įsipareigojimu“. Tik pastaruoju metu lenkų istoriografija atkreipė dėmesį į XVIII a. pabaigos valstybės reformas ir su jomis susijusiu unijos likimu.
Lenkai herojiškai pergyveno 1795 m. tragediją, o XIX a. net atgaivino idėją apie uniją, bet jau ne abiejų tautų, o lenkų tautos ir valstybės idėją.
Unijos istorijos mokslinius tyrimus pradėjo Stanislovas Smolka1. Jis, kaip orientalistas, manė, kad unijos pradžia buvo Lenkijos ir Lietuvos seni kivirčai dėl rusų žemių. Jogaila linko į Rytus. Derėdamasis su vokiečiais, jis bijojęs netekti rusų žemių, todėl pasukęs į Rytus. S. Smolka dar nežinojo L. Čerepnino atradimo dėl Jogailos derybų su Maskvos kunigaikščiu rengiant vedybas su Dmitrijaus Ivanovičiaus dukterimi Sofija. Lenkija, anot S. Smolkos, užkirtusi | 
dizainas ir programavimas giriaus