2. Rugsėjo 1 dienos pasitarimas

Prieš prasidedant deryboms su Šiaurės Vakarų krašto žemvaldžių atstovais, atsitiko labai reikšmingas įvykis. Po vidaus reikalų ministro V. Plėves mirties liepos mėnesį, atsirado laisvas postas. Dėl vidaus politinės ir socialinės suirutės, ir nesėkmingo karo su Japonija Nikolajaus II aplinkoje įsivyravo reformistinės nuotaikos. Iki tol vidaus reikalų ministro pavaduotojas buvo P. Sviatopolkas-Mirskis. Todėl atsirado reali galimybė paskirti į ministro postą būtent jį, nes jis garsėjo kaip dialogo su visuomene šalininkas.

Vienintelė kliūtis buvo tai, kad Nikolajus II nemėgo P. Sviatopolko-Mirskio. Pastarajam į pagalbą, matyt, jau ne pirmą kartą atėjo imperatoriaus motina Marija. Jos įtaka sūnui vis dar buvo stipri. Kilusi iš konstitucinės Danijos karalystės, imperatorienė motina pasižymėjo kur kas didesniu politiniu lankstumu ir neigiamai vertino rusifikacinę politiką Rusijos pakraščiuose, ypač Suomijos Didžiojoje Kunigaikštystėje27. Jos parama Šiaurės Vakarų krašto generalgubernatoriui buvo gana reikšminga. Manoma, kad būtent imperatorienė motina lėmė galutinį imperatoriaus sprendimą.

Taip pat galima numanyti, kad imperatorius žinojo apie P. Sviatopolko-Mirskio ketinimus pritraukti krašto žemvaldžius dalyvauti iškilmėse, nes kaip liudija pastarojo žmona, rugpjūčio 17 d. generalgubernatorius apsilankė pas Nikolajų II, kur kalbėjo „apie Vilnių, paminklą ir kai kuriuos kitus klausimus“28.

P. Sviatopolkas-Mirskis į Vilnių grįžo jau kaip vidaus reikalų ministras (paskirtas rugpjūčio 26 d.). Rusijos visuomenė palankiai sutiko šį paskyrimą. „Novoje Vremia“ motyvavo tokį sprendimą tuo, kad tik P. Sviatopolkas-Mirskis gali sutelkti visuomenę ir vyriausybę valstybės išorės ir vidaus gynybai. Prasidėjo politinis „pavasaris“29.

Bet prieš pradėdamas eiti pareigas P. Sviatopolkas-Mirskis turėjo sutvarkyti paminklo atidengimo klausimą ir parodyti, kaip sėkmingai valdė Vilniuje.

Rugsėjo 1 d. įvyko istorinis susitikimas generalgubernatoriaus rūmuose. Jame dalyvavo P. Sviatopolkas-Mirskis ir jo pakviesti autoritetingi žemvaldžiai – H. Gečevičius, A. Lubanskis, J. Montvilas, P. Končia, I. Parčevskis, K. Salmonovičius, A. Tiškevičius, J. Tiškevičius ir M. Venslavskis30. A. Szwarce ir P. Wieczorkiewiczius teigia, kad deryboms vadovavo Vilniaus gubernijos bajorvedys A. Pliateris. Tačiau šaltiniai nemini jį dalyvavus nei rugsėjo 1 d. susitikime, nei kituose žemvaldžių pasitarimuose. Tik žinoma, kad jis įėjo į paminklo atidengimo komiteto sudėtį. Šiame susitikime turėjo dalyvauti Vilniaus gubernijos žemės ūkio draugijos sekretorius K. Dmochovskis, nes jis užrašė P. Sviatopolko-Mirskio, H. Gečevičiaus ir A. Tiškevičiaus kalbas. Jo dalyvavimą patvirtina žodis žodin perteikta P. Sviatopolko-Mirskio kalba, ku-

27 Žr. plačiau: Ю. В. Кудрина. Императрица Мария Фёдоровна (1847–1928). Дневники. Письма. Воспоминания. Москва, 2000, c. 85, 90–101.

28 Дневник Кн. Екатерины Святополк Мирской за 1904–1905 гг. // Исторические Записки. Москва, 1965, т. 77, c. 241.

29 С. Ольденбург. Царствование императора Николая II. В 2-т. Москва, 1992, т. 1, c. 246; С. Г. Пушкарёв. Россия 1801–1917…, c. 361.

30 Z powodu uroczystości wileńskiej. Głos jednego z wielu. Lwów, 1905, s. 40; H. Korwin-Milewski. Siedemdziesiąt lat wspomnień 1855–1925. Poznań, 1930, s. 189; List otwarty obywatela z Litwy do profesora Zdziechowskiego w sprawie obecności szlachty litewskiej pod pomnikiem Imperatorowej Katarzyny. Kraków, 1905, s. 34; A. Szwarc, P. Wieczorkiewicz. Bracia Korwin-Milewscy – patrioci czy apostaci? S. 142–162 // Francja-Polska. XVIII–XIX w. Warszawa, 1983, s. 148.