1. Dėl blogų kelių, esančių pagal geležinkelį Gardino kryptimi, išspręsti karinių medžiagų transportavimo klausimą keliu per Varėną–Merkinę–Marcinkonis ir Hožą (Ašiužą).

2. Skirti garvežį ir vagonus geležinkelio linijoje Lentvaris–Gardinas iki to laiko, kol bus suremontuotas tiltas per Vokės upę.

3. Leisti pervežti karinius krovinius, perkamus per Kauno prekybos įstaigas ir įmones, tranzitu Kaunas–Vilnius.

4. Minėtiems klausimams išspręsti paskirti kompetentingus asmenis ir vietą, kur tuos klausimus būtų galima aptarti, ne vėliau kaip liepos 27 d. naktį. Rusų armijos vadovybės atstovai net sutiko atvykti į Kauną⁵².

Lietuvos armijos vadas gen. ltn. St. Nastopka liepos 28 d. pranešė IV rusų armijos vadui, jog Lietuvos valdžia negali perkelti skiriamosios linijos ir leisti naudotis Varėnos–Merkinės–Hožos keliu, nes šį klausimą tegali išspręsti Sovietų Rusijos ir Lietuvos aukščiausioji valdžia. Neigiamai buvo atsakyta ir į kitus reikalavimus⁵³.

Liepos 29 d. 5 val. ryto Vilniaus m. ir apskr. komendantai pranešė mūsų valdžiai, jog rusai be lietuvių sutikimo kariniams kroviniams pervežti jau naudojasi keliu Varėna–Merkinė–Hoža. Šiek tiek vėliau papildomai informavo, jog rusų karinė vadovybė prašė Lietuvos, kaip draugiškos Rusijai šalies, vyriausybės skirti vieną garvežį ir vagonų geležinkelio linijoje Lentvaris–Gardinas. Žadėjo, jei šis klausimas bus sprendžiamas teigiamai, dovanoti mirties bausmę pasmerktam sušaudyti Lietuvos piliečiui grafui Stanislovui Tiškevičiui. Priešingu atveju grasino jį sušaudyti⁵⁴. Nors lietuvių valdžia rusams garvežio ir vagonų neskyrė, šie mirties bausmę grafui Stanislovui Tiškevičiui dėl draugiškumo pakeitė ištrėmimu į koncentracijos stovyklą⁵⁵.

Lietuvių delegacijos derybos su bolševikų IV armijos vadovybe dėl šios armijos evakuavimo iš Vilniaus užsitęsė. Ir tik 1920 m. rugpjūčio 6 d. Kaune buvo sudaryta konvencija tarp rusų karinės vadovybės ir Lietuvos vadovybės dėl rusų kariuomenės evakuavimo iš užimtos Lietuvos teritorijos pagal 1920 m. liepos 12 d. sutartį. Rusijos vardu ją pasirašė IV armijos Revoliucinės karinės tarybos narys I. Mežlaukis, o Lietuvos vardu – krašto apsaugos ministras plk. ltn. K. Žukas⁵⁶. Rusų kariuomenė iš užimtos teritorijos turėjo pradėti evakuotis tuoj po konvencijos pasirašymo. Buvo nutarta visą Raudonosios armijos užimtą Lietuvos teritoriją suskirstyti į tris zonas: 1) šiaurinė – centras Švenčionių miestas, 2) vidurinė – Vilniaus miestas ir 3) pietinė – Lydos ir Gardino miestai. Į šiaurinę zoną įėjo Pastovių, Švenčionėlių ir Pabradės, į vidurinę – Vilniaus, Varėnos, Indrupės ir Jašiūnų geležinkelio stotys. Pietinė zona apėmė visą kitą teritoriją. Iki rugsėjo 1 d. buvo sutarta evakuoti pirmąsias dvi zonas, o trečioji – pietinė  turėjo būti evakuota atsižvelgiant į ten tebevykstantį rusų–lenkų karą⁵⁷.

Pasirašius šią konvenciją, buvo sudaryta evakuacinė lietuvių ir rusų komisija, veikusi Vilniuje nuo 1920 m. rugpjūčio 8 iki 27 d. Sovietų Rusijai joje atstovavo M. Rafesas, Pr. Mickevi-

___

52 L. e. Vilniaus m. ir apskr. komendanto p. ltn. Vl. Petronaičio 1920 m. liepos 27 d. pareiškimas Nr. 4 Vyr. kariuomenės vadui // Ten pat, l. 3.

53 Armijos vado gen. ltn. St. Nastopkos 1920 m. liepos 28 d. telefonograma Nr. 492 Vilniaus m. ir apskr. komendantui // Ten pat, l. 6.

54 Vilniaus m. ir apskr. komendanto 1920 m. liepos 29 d. telefonograma Nr. 5 Vyr. kariuomenės vadui // Ten pat, l. 7.

55 Ten pat, l. 10.

56 1920 m. rugpjūčio 6 d. konvencija tarp Lietuvos ir Sovietų Rusijos // Ten pat, f. 929, ap. 3, b. 10, l. 183–185.

57 Ten pat.