| apėmę meninius, mokslinius ar techninius kasdienio darbo barus ir savo neeiliniais sugebėjimais turėję įkūnyti „naująjį tarybinį žmogų“, kaip pranašesnės socialinės santvarkos rezultatą3.
„Politiniai vadai didvyriai“ (pvz., Ernst Thalmann, Matyas Rakosi, Karol Swierczewski) – tai antrasis rinkinyje pastebimas didvyrių tipas, kuriuos sovietinė propaganda įvardijo kaip pavyzdinius politinius veikėjus bei kovotojus už komunistinės idėjos sklaidą4.
Trečiasis, gausiausias didvyrių tipas – karo didvyriai (Zoja Kosmodemjanskaja, Julius Fučik, beasmeniai „Stalingrado didvyriai“). Šis tipas apima daugiausia Antrajame pasauliniame kare sovietų pusėje žuvusius asmenis. Apie juos sukurtas didvyriškumo mitas turėjo reprezentuoti socialistinės visuomenės nenugalimumą ar „tarybino žmogaus“ ištikimybę pasirinktai „teisingai“ komunistinei ideologijai.
• „Tarybiniai didvyriai“ yra SSRS propagandos dirbtinai suformuotas konstruktas, kurį buvo bandoma perkelti į jau egzistavusią okupuotose Rytų Europos šalyse nacionalinių didvyrių terpę.
Straipsnių autoriai, aptardami „tarybinio didvyrio“ genezę vienoje ar kitoje Rytų Europos šalyje, pabrėžia, kad, nepaisant sovietinės propagandos vykdyto šabloninio tarybinių didvyrių kūrimo, buvo ieškoma tinkamos socialinės ir kultūrinės retrospektyvos, kurioje naujai sukurti didvyriai organiškai įsilietų į jau visuomenės istorinėje sąmonėje egzistuojančias ir kartu atpažįstamas simbolines figūras (pvz., 1794 m. sukilimas – Tadas Kosciuška – lenkų pasipriešinimas Nacistinei Vokietijai – Marian Buczek)5.
• „Tarybinio didvyrio“ konstruktas buvo modeliuojamas taip, kad kiekvienas sovietinis pilietis tikėtų, jog ir jis, sekdamas didvyrių pavyzdžiu, pats gali tapti didvyriu6.
Sovietinės propagandos tikslas buvo paprasto sovietinio žmogaus lojalumo sovietinei sistemai užtikrinimas per kasdienę jo gyvenimo rutiną. Buvo stengiamasi parodyti sovietinės santvarkos pranašumą. Tam puikiausiai tiko „tarybinio didvyrio“ iškilimo iš paprasto žmogaus konstruktas, parodantis viliojančius lojalumo sovietinei sistemai aspektus: šlovė ir užtikrinta materialinė nauda.
Apibendrinant trumpai aptartą straipsnių rinkinį „Tarybiniai didvyriai. Kultūrinė propagandos figūrų istorija Rytų Europoje ir VDR“ reikia paminėti, jog šis veikalas yra viena iš retesnių išsamių ir koncentruotų studijų, apimančių „tarybinio didvyrio“ fenomeno tyrinėjimus sovietinių visuomenių kontekste. Pastaruoju atveju įdomus yra pateiktas „tarybinio didvyrio“ veikimo visuomenėje mechanizmas ir jo, kaip socialinio ir kultūrinio artefakto, vaidmens posovietmečiu perspektyva.
Žilvinas Kačiuška
___
3 Sartorti R. Helden des Sozialismus in der Sowjetunion // Min. veik., p. 39–40.
4 Leo A. Deutschlands unsterblicher Sohn. Der Held des Widerstands Ernst Thälmann // Min. veik., p. 108–109.
5 Zaremba M. Das Heldenpantheon der Volksrepublik Polen // Min. veik., p. 176.
6 Satjukow S., Gries R Min. veik., p. 17. | 
dizainas ir programavimas giriaus