įpėdinio – popiežiaus – sostapiliu, Otono koncepcijoje negalėjo prarasti viso krikščionių pasaulio centro, savotiško axis mundi statuso, tapti tik išskirtine popiežiaus rezidencija, į kurią būsimi imperatoriai atvažiuoja karūnuotis. Donatio Pipini kontekste toks popiežiaus išskirtinumas, deklaruojant abiejų pusių – Frankų valstybės ir Bažnyčios – bendrus interesus buvo suvokiamas kaip bendradarbiavimas, tiesa, Bažnyčiai darant didesnį reveransą imperatoriui ir jo valdžiai. Otonas III, nors ir skelbėsi gražinąs imperiją į ankstyvosios imperijos būvį, manėsi atitaisąs Konstantino klaidą ir sugražinąs Apaštalų miestui tai, kas privalu sugrąžinti, t. y. sostinės statusą¹⁸. Kita vertus, šis imperatorius, kaip nė vienas iki šiol, skelbė nepaprastą valstybės valdžios ir bažnytinės valdžios vienovę.

Tam įtakos turėjo keli svarbūs niuansai. Otono motina buvo Bizantijos imperatoriaus Teofano duktė. Kaip žinoma, graikų kultūra ir pasaulėžiūra turėjo didelę reikšmę auklėjant Otoną III¹⁹. Antra, Bizantijos imperatoriai, kaip savo laiku, beje, Karolis Didysis kišosi ir į teologinius ginčus, ir į vyskupų bei patriarchų skyrimą, nuolatos pabrėždavo savo valdžią Bažnyčiai. Konstantinopolis buvo naujoji Jeruzalė, o ne naujoji Konstantino laikų Roma²⁰. Tad šią patirtį neabejotinai perėmė ir Otonas III, analogų rasdamas tiek Karolio Didžiojo, tiek Konstantino, tiek pagaliau savo senelio asmenyje²¹. Trečia, kaip buvo minėta, popiežiaus valdžia buvo gana silpna, o numalšinti kylančias schizmas tebuvo pajėgus imperatorius. Be to, imperatorių tuo metu rėmė bekylantis Kliuni bažnytinis sąjūdis, kurio atstovai manė, kad imperatorius sugeba palaikyti tvarką, stabilumą, nors šiaip pats sąjūdis šalia to deklaravo ir valdovo nesikišimo į teologinius reikalus kursą. Kova dėl investitūros subręs XI a., o iki tol popiežiai buvo priklausomi nuo imperatoriaus.

Jau Karolio Didžiojo valdžia žymaus Bažnyčios veikėjo vienuolio Alkuino buvo vadinama imperium christianum. Karolis jautėsi esąs Dievo vietininkas žemėje, tuo metu popiežiai tebuvo šv. Petro įpėdiniai. Dėl šios priežasties Karolis dažnai pats vadovaudavo įvairiems bažnytiniams sinodams, kišosi į Bažnyčios vidaus reikalus, net sprendė, kuri dogma ar doktrina yra svarbesnė ar reikalingesnė (prisiminkime ginčą dėl filioque). Taigi jau nuo Karolio laikų imperatoriai, atsižvelgdami į tą amplitudę, kuri koreliavo imperijos ir Apaštalų Sosto santykius, daugiau ar mažiau jautėsi esą atsakingi ne tik už imperijos valdinių, bet ir už visų krikščionių sielos išganymą bei saugumą²².

Šią mastyseną (imperatorius yra Dievo vietininkas žemėje) iš Karolingų perėmė ir Liudolfingai²³. Tačiau pats Otonas III dar orginaliau savyje absorbavo dviejų kalavijų sampratą: jis paskelbė susitapatinimą su Jėzumi Kristumi žemėje. Šią simbiozę geriausiai įkūnija viena miniatiūra Lotario dovanotame Otonui III evangelyne. Čia imperatorius sėdi soste gaubiamas aureolės kaip Kristus didybėje, įrėmintas evangelistų simboliais. Viešpaties ranka liečia Otono galvą, taip įprasmindama imperatoriaus christomimetes būvį. Joks kitas imperatorius prieš ir po Otono III valdymo taip nebuvo vaizduojamas. Tiesa, keliose Otono III

_______________________________________________

17 Įdomu tai, jog Otonas III į krikščionių imperijos orbitą stengėsi įtraukti ne tik Bizantiją, bet ir Kijevo Rusią.

18 Šiame kontekste reikėtų suprasti Vercelio vyskupo Leono, vieno iš imperatoriaus Otono III patarėjų, pradėtą kampaniją prieš Donatio Konstantini teisėtumo ar net falsifikacijos galimybę (plačiau – Dvornik F. Op. cit., p. 140–141.)

19 Балакин В. Д. Op. cit., c. 66; 76–77.

20 История Bизантии. Mocква, 1967, c. 38.

21 Dvornik F. Op. cit., p. 138.

22 Imperatoriai jautėsi esą atsakingi už krikščionių sielos išganymą Paskutiniojo teismo dieną: Berman H. J. Teisė ir revoliucija. Vilnius, 1999, p. 126; 137. Kita vertus, susiduriame su įdomiu paradoksu, atsispindinčiu įvairiuose užrašytuose regėjimuose apie pomirtinį pasaulį: krikščionių liudijimu dažnas valdovas, net pats Karolis Didysis, neretai matomas pragare arba skaistykloje. Žr.: Гуревич А. Я. Op. cit., p. 202.