Sportą ir politiką, be akivaizdžių jų skirtumų, vienija ne tik kovos azartas ar pralaimėjimo kartėlis. Nepaisant abiem sritims būtino tam tikros kompetencijos lygio, tuo pat metu jos abi vienodai prieinamos ir „nepašvęstiesiems“ – panašiomis galimybėmis profesionaliai ar mėgėjiškai dalyvauti, „sirgti už mūsiškius“ bei komentuoti sportinių / politinių įvykių eigą. Taigi abi sritys paradoksaliai balansuoja ant prieinamumo / uždarumo, masiškumo / elitiškumo, profesionalumo / mėgėjiškumo briaunos. Todėl verta pasigilinti ir į klausimą, kokiu mastu bei būdais politikoje išnaudojami „sportiniai“ įvaizdžiai ir metaforos? Kaip jie kinta? Galiausiai kaip viešojoje erdvėje kinta paties sportininko – herojaus vaizdinys?

Taigi šiuo tyrimu buvo siekiama apčiuopti sporto kaip ideologinio paveldo sudedamosios dalies matmenis. Šiame kontekste ypač vertos analizės tampa mąstymo klišės. Pavyzdžiui, vienas ryškiausių šiandienos masinių stereotipų yra lietuviško sporto specifiką įkūnijantis teiginys, kad krepšinis yra lietuvių nacionalinė religija. Nors, skirtingai nuo daugelio Europos šalių, krepšinis iš tiesų Lietuvoje yra populiariausia sporto šaka, daug reikšmingesnė negu, pavyzdžiui, futbolas, niekas iki šiol nebandė atidžiau paanalizuoti šio reiškinio istorinių ir socialinių bei kultūrinių priežasčių.

Galima teigti, kad prieškariu Lietuvos Respublika sportui skyrė gana menką dėmesį. To meto visuomenės požiūrį į šią sritį atskleidžia išeivijos sporto istorikas J. Narbutas: „Lietuva esanti žemės ūkio kraštas ir jos jaunimas pakankamai „prisisportuoja“ prie dalgio, plūgo ir grėblio“².

Tačiau dera priminti, kad, šalia negausių sporto entuziastų, ir intelektualai prisidėjo prie sporto populiarinimo, visų pirma matydami jį kaip kultūrinę veiklą, įkūnijančią antikinį „sveikame kūne sveika siela“ idealą. Panašių patriotinių ir kultūrinių tikslų siekė ir veikiai pradėjusios kurtis sporto draugijos. Reikia pasakyti, kad tuometinės valdžios atstovai menkai tesirūpino šiuo klausimu, palikdami jį visuomeninėms organizacijoms, kurios tuo metu dar neturėjo ne tik tam reikalingų lėšų, bet ir tinkamų sporto organizavimo įgūdžių bei patirties³.

Valstybinis sporto reikmių finansavimas buvo atsitiktinis, proginis ir trūkinėjantis. Vyriausybė parėmė lietuvių sportinių delegacijų dalyvavimą 1924 ir 1928 m. olimpinėse žaidynėse, tačiau tuo ir buvo apsiribota. Atsižvelgiant į minėtas aplinkybes darosi akivaizdu, kad tiesioginiam sporto ir nacionalinės savimonės „sukabinimui“ tarpukariu anaiptol nepakako gausėjančių, bet dar nepakankamų sporto mėgėjų pastangų.

Visais laikais žmonių bendruomenėms reikėjo didvyrių, kurie įkūnytų jų išpažįstamas vertybes ir taptų sektinais pavyzdžiais. XX a. tų didvyrių gretas papildė sporto herojai. Lietuvoje ši logika irgi turėjo pasireikšti. Tam reikėjo tik ypatingo impulso. Ir juo iš dalies tapo 1933 m. transatlantinis JAV lietuvių lakūnų S. Dariaus ir S. Girėno žygis, kurio tikslas buvo ne tik sporti-

___

¹ Išskyrus nebent politologo Egidijaus Vareikio esė. Žr.: Vareikis Egidijus. Oro pūslė // Šiek tiek iš šalies. Esė apie Lietuvą ir Europą. Vilnius: Inter Nos, 2002,
p. 194–198.

² Narbutas J. Sportas Nepriklausomoje Lietuvoje. Čikaga, 1978, t. 1, p. 9.

³ Lietuvos kūno kultūros ir sporto istorija. Vilnius: Margi raštai, 1996, p. 55.