Lenkų tautinės mažumos Lietuvoje teisių, kultūrinių - tautinių interesų gynimo darbui iš pat pradžių vadovavo Lietuvos lenkų dvarininkai, dvasininkai, inteligentijos atstovai. Dar 1920 m. rinkimų į Steigiamąjį Seimą išvakarėse, jų įsteigtas "Centrinis lenkų rinkimų komitetas" siekė suvienyti visus lenkus. Lietuvos lenkų darbininkų klasinis sąmoningumas, su kurio pabudimu komunistai siejo nemažai vilčių, buvo silpnas. Neatsitiktinai per Steigiamojo ir paskesnių Seimų rinkimus dauguma lenkiškai kalbėjusių Lietuvos darbo žmonių balsavo už tautinius lenkų sąrašus, o lenkų frakcija ir jos įsteigtas Centrinis lenkų biuras buvo laikomi tautinių interesų gynimo garantu.

1922 m. pab. Kaune susikūrė lenkus darbininkus, tarnautojus vienijanti profsąjunga "Vienybė" ("Jednosc"), kuri sudarė atskirą kryptį profsąjunginiame judėjime⁵⁸. Jos atžvilgiu LKP 1923 m. nutarė taikyti nutarimus, priimtus katalikiškos lietuvių "Darbo federacijos" atžvilgiu⁵⁹, -demaskuoti organizacijos vadovus kaip buržuazijos interesų gynėjus, įtraukti proletarinius šių organizacijų elementus į kairiąsias profsąjungas, į bendrą darbininkų frontą. Tai įgyvendinti nebuvo paprasta, nes LKP įtaka lenkų darbininkams buvo minimali: tiek prieš lenkus, tiek prieš komunistus nukreiptos reakcijos sąlygomis Lietuvoje nebuvo galima išleisti komunistinės literatūros lenkų kalba. LKP tik 1923 m. balandį pradėjo leisti lenkų kalba laikraštį "Mūsų tiesa" ("Nasza Prawda"). Tiesioginius partijos ryšius su lenkais darbininkais palaikyti V. Kapsukas siūlė pirmiausia per lenkų kalba platinamus atsišaukimus⁶⁰.

Visgi 1923 m. pab. komunistams pavyko užmegzti ryšį su Kauno darbininkais lenkais⁶¹. Tačiau šis rezultatas nepatenkino LKP. Dar 1922 m. lapkritį prokomunistinė "darbininkų kuopos" frakcija Seime kreipėsi į lenkų frakcijos Seime darbininkų ir valstiečių atstovą, vieną iš minėtos profsąjungos "Vienybė" steigėjų K. Volkovickį bendro darbininkų fronto sudarymo klausimu. "Kuopininkams" buvo atsakyta neigiamai, kadangi K. Volkovickis pirmenybę teikė ne klasinių,