Tas pats lietuvių sportininkas, dalyvaujantis tarptautinėse varžybose, sovietų valdžiai ir propagandai buvo „tarybinio gyvenimo būdo“ reklamuotojas, o tautai – karžygys, gana neapibrėžtai įkūnijantis lietuviškąją idėją. Bet ar patys sportininkai taip pat suvokė savo vaidmenį? Pasak V. Garasto, Kauno „Žalgirio“ krepšininkams, vėlyvuoju sovietmečiu labiausiai įkūnijusiems šią sampratą bei tautines aspiracijas, iš tiesų persiduodavo jų gerbėjų nuotaikos: „Lietuvos žmonių dvasia labai stipriai padėjo mūsų komandai. Ji perdavė mums patriotizmą. O be patriotizmo tada mūsų maža Lietuva tikrai nebūtų įveikusi tuometinės SSSR neoficialios rinktinės – CASK“¹⁸. Šią nuomonę paremia kai kurie faktai. Pavyzdžiui, vienam iš geriausių sovietų krepšininkų R. Kurtinaičiui po dvejų metų privalomosios tarnybos kariuomenėje, o iš tiesų rungtyniavimo CASK komandoje, viliojant ten ir likti, buvo siūlomos kur kas geresnės buitinės ir materialiosios sąlygos, negu jas galėjo suteikti Kauno „Žalgiris“. Tačiau R. Kurtinaitis kategoriškai atsisakė ir sugrįžo į Kauną.

Kitas dalykas, kad tarptautinėse varžybose atstovaudami SSRS, o ne savo kraštui, Lietuvos, kaip ir kitų sovietinių respublikų, sportininkai užsieniečių akyse buvo tik homogeniška homo sovieticus masė, per daug nesigilinant į etninius ypatumus dažniausiai vadinama tiesiog „rusais“. Pergalės atveju čempionų garbei neskambėdavo net unifikuotas tos respublikos himnas, nekildavo vėliava. Aišku, tai negalėjo neskaudinti net ir kaip nors ypač nacionalistiškai nenusiteikusių sportininkų.

Sporto, kaip slaptos, bet gana nesunkiai nuspėjamos simbolinės politinės kovos, samprata nėra koks nors išimtinis lietuvių išradimas. Ir formaliai daug daugiau pilietinių laisvių turinčių soclagerio šalių nepasitenkinimas „didžiuoju broliu“ negalėjo aktyviai reikštis ir šalia kitų protesto formų išsiliedavo ir sporto aikštelė-
se, pasak šį klausimą išsamiau analizavusio
M. J. Prozumenčikovo, netgi tapdamas tiksliu būsimųjų politinių neramumų indikatoriumi ir katalizatoriumi. Tai aiškiai rodo 1956 m. įvykiai Vengrijoje ir Lenkijoje, o ypač 1968 m. „Prahos pavasaris“¹⁹.

Kovodamos dėl nepriklausomybės nuo sovietų įtakos, Vidurio ir Rytų Europos šalys simboliškai rinkdavosi tą sporto šaką, kurioje buvo didžiausia pergalės prieš sovietus tikimybė. Pavyzdžiui, 1956 m. Melburno olimpiadoje aršiausia kova – tikras karo substitutas – įvyko tarp sovietų ir vengrų vandensvydžio komandų. Vanduo nusidažė raudonai nuo kraujo, bet vengrai laimėjo²⁰. O politiniai neramumai Čekoslovakijoje, kaip žinoma, buvo lydimi aršios čekų ir sovietų ledo ritulio komandų priešpriešos.

Ieškant analogijų Lietuvoje, galima drąsiai teigti, jog aiškiausiai sportas kaip karo pakaitalas čia buvo išnaudotas devintajame dešimtmetyje per Kauno „Žalgirio“ ir CASK krepšinio rungtynes. Tačiau čia būta savų ypatumų. Anot

___

¹⁸ V. Garasto interviu.

¹⁹ Прозуменщиков М. Ю. Большой спорт и большая политика…, с. 298.

²⁰ Senn Alfred E. Power, Politics and the Olympic Games..., p. 108.