tas – mažumų etninis ir kultūrinis tapatumas Europos Sąjungos plėtros ir Rusijos bei NVS šalių politiniame kontekste. Renginyje dalyvavo daugiau kaip 65 dalyviai ir svečiai. Buvo perskaityti 47 moksliniai pranešimai, tarp jų 24 užsieniečių. Be Lietuvos mokslininkų, konferencijoje dalyvavo tyrinėtojai iš Lenkijos, Latvijos, Estijos, Baltarusijos, Rusijos, Slovakijos, Prancūzijos bei JAV.

Konferencijos atidarymo metu dalyvius sveikino garbūs svečiai: prorektorė dr. B. Pociūtė, dekanas prof. Z. Butkus, Lietuvos Respublikos Prezidento patarėja dr. I. Vaišvilaitė, Tautinių mažumų ir išeivijos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės direktorius A. Petrauskas, prof. I. Veisaitė (Atviros Lietuvos fondas) bei pirmasis KBSC direktorius prof. D. Katz. Plenariniame atidarymo posėdyje buvo perskaityti keturi pranešimai. Prof. A. Bumblauskas pranešime „Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės interpretacijos: daugiakonfesiškumas, religijų laisvė ar religinė tolerancija?“ analizavo katalikų, protestantų, stačiatikių tikybas išpažįstančiųjų teises. Pranešime pažymėta, kad, skirtingai nuo Apšvietos epochoje susiformavusių principų, taikomų visiems visuomenės sluoksniams, į bajorišką demokratiją krypstančioje LDK reikia kalbėti tik apie luomo – bajorų, ypač ponų, toleranciją. Taigi susidurta greičiau ne su tolerancija kito asmens ar grupės įsitikinimams, o su bajorų leno teisėmis, kurios XVI a. viduryje buvo papildytos vasalo teise išpažinti savo tikėjimą. Tačiau net ir skeptiškai vertinant mintis apie Vilnių, kaip Europos tolerancijos sostinę, pripažįstama, kad čia susidarė palankios sąlygos ir nekrikščioniškoms tikyboms – žydams, karaimams, musulmonams. Dr. D. Kuolys pranešime „Tautinės mažumos ir pilietinė visuomenė šiuolaikinėje Lietuvoje“ nagrinėjo daugumos bei tautinėms mažumoms priklausančių žmonių integracijos į besikuriančią Lietuvos pilietinę visuomenę problemas. Daroma prielaida, kad atkurtoje valstybėje pati lietuvių visuomenė, panašiai kaip sovietinės priklausomybės laikais, vis dar labiau suvokia save kaip etninę bendruomenę, nei kaip savarankišką politinę tautą. Lietuviai labai menkai tapatinasi su nepriklausomybės metais laimėtais dalykais: pilietinėmis laisvėmis, teisėmis, pareigomis. Kartu sociologinės apklausos rodo, kad dviejų didžiausių tautinių mažumų – rusų ir lenkų – gyventojai yra silpniau įsitraukę į Lietuvos politinę ir informacinę erdvę, kad jiems nėra priimtina visa šios erdvės įvairovė. Taigi brandžios, bendrų vertybių jungiamos, įvairios tautinės kilmės lietuvius jungiančios pilietinės visuomenės kūrimas lieka vienas svarbiausių Lietuvos tikslų.

Dr. G. Potašenko plėtojo bevalstybių kultūrų sampratą ir aptarė KBSC veiklą (pranešimo tema – „Bevalstybių kultūrų studijos Vilniaus universitete“). Europoje bevalstybės kultūros iš esmės buvo demokratiškos, liaudies kultūros reiškinys. XVIII–XX a. Rytų ir Vidurio Europoje bevalstybės kultūros tapo subtilia priemone, tinkama įmantriai tarptautinio lygio literatūrai (modernus Rytų Europos jidiš) ar pasaulinės reikšmės menui (sentikių išsaugota kanoninė ikonų tapybos tradicija).
Dr. Ch. Small (Socialinių ir politikos studijų institutas, Jeilio universitetas, JAV) skaitė pranešimą „Nuolankumas, įvairovė ir integracija globalizacijos amžiuje“, kuriame nagrinėjo, kaip globalizacija veikia socialinius procesus ir kultūrines formas. Pastaruoju metu su nacionalizmu ir naujomis identitetų politikos formomis susiję klausimai paaštrino egzistuojančius politinius ir socialinius nesutarimus. Akivaizdūs tampa didžiuliai socialiniai-ekonominiai, erdviniai ir demografiniai pokyčiai. Tad vis aštriau iškyla tautinės tapatybės, kultūros politikos, „kitoniškumo / kito“ ir / ar nuolankumo (angl. humility), bendrumo ir skirtingų lygių pilietybės klausimai.

Toliau konferencijos darbas vyko keturiose sekcijose: judaikos, sentikių, romų bei totorių ir karaimų.