Žodis "feodalizmas" jau seniai vartojamas "istorikų ceche". Tačiau šis žodis yra homonimiškas - žodis vienas, tačiau feodalizmo sąvokų yra daug. Prieš pradedant vieną jų - randamą M. Weberio veikaluose, - aptarti, verta išsiaiškinti, kodėl istorikams taip sunku susitarti dėl sąvokų.
Įsivaizduokime biochemijos laboratoriją 1952 m. Kembridžo universitete, kur J. Watsonas ir F. Crickas tiria dezoksiribonukleino rūgšties sandarą. Vieną gražų rytą iš mikroskopo pasigirsta balsas: viena iš tos rūgšties molekulių pati pradeda pasakoti apie tai, iš ko ji susideda ir ką daro. Jos balsą pertraukia kitas: tai kita molekulė apšaukia pirmąją melage ir kiek kitaip nupasakoja savo gyvenimo būdą. Kaip pasikeistų ar bet kokio kito gamtos mokslo metodologija, jeigu jų tiriami objektai prabiltų? F. Machlupas, šio mintinio eksperimento autorius, teigia, kad ji niekaip nepasikeistų1. Tikslingiausia gamtotyrininkų strategija būtų ignoruoti sklindančius iš jų prietaisų balsus ir "daryti" savo mokslą kaip ir anksčiau. Galbūt tik šalia biochemijos atsirastų dar viena speciali disciplina - ląstelių ir molekulių ideologijos tyrimai. Ji tirtų, kokie yra ląstelių ir molekulių vaizdiniai apie savo sandarą, "gyvenimo prasmę", pažiūras į kitas rūgštis bei ląsteles ir t. t. Tačiau vienas klausimas yra, kokia dezoksiribonukleino rūgštis "iš tikrųjų", "savyje", o kitas klausimas - kaip ji save suvokia, kokia ji yra "sau". Atsakyti į pirmą klausimą galėtume, visiškai ignoruodami tuos terminus bei sąvokas, kuriais dezoksiribonukleino rūgšties molekulės save pačios aprašo, konceptualizuoja. Istoriko padėtis, palyginus su mūsų biochemikais, ypatinga tuo, kad jam šis biochemikų košmaras yra kasdienė duona. Jis tiria tokius dalykus, kurie save vienaip ar kitaip buvo aprašę, suklasifikavę. Kiek ir kaip istorikas, kurdamas savo konceptualinį aparatą, turi paisyti šių savo tyrimų objekto autoklasifikacijų ir autokonceptualizacijų? Galimos dvi griežtos strategijos, kuriant istoriko koncepcini aparatą2. Vieną jų galėtume |
dizainas ir programavimas giriaus