Visa tai, žinoma, dar nereiškė Sąjūdžio (pirmiausia iniciatyvinės grupės) posūkio į Lietuvos Nepriklausomybės siekimą, tačiau – dar ne tiek oficialiai, kiek Lietuvos žmonių, vis labiau besitapatinančių su Sąjūdžiu, sąmonėje – jis nustojo būti perestroikos avangardu, bylojančiu apie stalinistines deformacijas, ir ėmė tapti Lietuvos (kol kas vidinio) laisvinimosi sąjūdžiu, kuriam rūpi tiek savo praeities tiesa, tiek savo ateities teisė¹¹. Tai pripažįstama netgi kartais prosovietiniu kvapeliu atsiduodančioje istoriografijoje: „Rugpjūčio 23 d. masinis mitingas [...] nepaprastai išgąsdino valdžią, ir ji ėmė rūpintis apriboti Sąjūdžio veiklą pertvarkos rėmais“¹².

3. Nuo tiesos paskelbimo iki reikalavimo pripažinti neteisybę

Nors:

1) rugpjūčio 23 d. mitinge Vilniuje ir nebuvo girdėti tokio drąsumo pareiškimų, kaip antai tuo pat metu analogiškame mitinge Taline kalbėjusio akademiko Jurijaus Afanasjevo pasisakymuose apie Estijos likimą nulėmusį Molotovo–Ribbentropo paktą, po kurio ėjusi faktinė okupacija;

2) net ir po rugsėjo 28–29 d. (kai buvo susidorota su LLL surengtos demonstracijos, skirtos antrajai nacių ir sovietų sutarčiai ir protokolui paminėti, dalyviais), LLL ir Sąjūdžiui susivienijus smerkiant jėgos prieš taikius demonstruotojus panaudojimą ir reikalaujant atsakingųjų nubaudimo ir atsistatydinimo, nebūta Sąjūdžio vadovų net užuominų apie dėjimąsi prie LLL reikalavimų paskelbti Molotovo–Ribbentropo paktą nusikalstamu ir negaliojančiu bei išvesti SSRS kariuomenę ir leisti lietuviams patiems spręsti savo likimą;

3) netgi per Sąjūdžio suvažiavimą spalio 22–24 d. nebuvo pritarta Kauno Sąjūdžio grupės siūlymui pataisyti bendrąją Sąjūdžio programą konstatuojant, kad „1940 m. Lietuva buvo prijungta prie TSRS, 1939 m. pasirašius Molotovo–Ribbentropo paktą“, kad „prijungimo aktu buvo panaikinta Lietuvos valstybės nepriklausomybė“ ir kad „pagrindiniu tikslu Sąjūdis laiko realaus Lietuvos suvereniteto atkūrimą (sic!) konstitucinėmis priemonėmis“¹³, ir visuose Suvažiavimo nutarimuose ir rezoliucijose apsiribota vienu sakiniu Bendrosios programos Bendruosiuose nuostatuose: „Sąjūdis laiko neteisėtais Ribentropo–Molotovo 1939 m. paktus su papildomais protokolais ir visus jų padarinius Lietuvos suverenitetui“¹⁴, dabar galimą Lietuvos suverenitetą tenusakydamas kaip „Lietuvos TSR nacionalinį ir valstybinį

___________________________________________________

10 Cit. iš Senn A. Bundanti Lietuva. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1992, p. 77.

11 Galima sakyti, šis tapsmas baigėsi po pusmečio, kai LPS Seimo priimtoje 1989 m. Vasario 16-osios deklaracijoje buvo pabrėžtas Sąjūdžio einamas „kelias į Lietuvos valstybininį suverenitetą, neapsiribojant daliniais pasiekimais“.

12 Blažytė D., Ilgevičiūtė V., Kašauskienė V. Lietuvos persitvarkymo sąjūdis – tautinės sąmonės atgaiva // Lietuvos suvereniteto atkūrimas, p. 147.

13 Cit. pagal Vaidoto Antanaičio pasisakymo stenogramą LPS Steigiamojo suvažiavimo VII posėdyje // Lietuvos persitvarkymo sąjūdis: Steigiamasis suvažiavimas. Vilnius: Mintis, 1990, p. 172.