DĖL SOCIALINĖS ISTORIJOS LŪŽIŲ LIETUVOJE XIX-XX A.

Sovietiniu laikotarpiu esminius Lietuvos socialinės istorijos lūžius bandyta aiškinti remiantis formacijų teorija¹, t. y. aiškinti vidinėmis priežastimis. Pavyzdžiui, 1940 metų įvykius bandyta parodyti kaip ankstesnės Lietuvos socialinės raidos rezultatą. Esą brendo kapitalizmo krizė, aštrėjo socialiniai prieštaravimai, kilo darbininkų klasė, bruzdėjo nepatenkinti valstiečiai, susidarė revoliucinė situacija ir pan. Vis dėlto 1940 m. staigūs pasikeitimai, kataklizmai suprantamesni kitame kontekste. Viena valstybė okupavo kitą, aneksuotoje teritorijoje laužė senąją politinę ir socialinę tvarką, primetė savo principus ir prioritetus ir formavo tokią socialinę organizaciją, kuri leido tikėtis geriau integruoti užgrobtas teritorijas. Sovietų imperializmas primetė savo tvarką ir kai kurioms kitoms Europos tautoms ir kartu su sovietinės sistemos eksportu vadinamojo socialistinio lagerio šalyse atsirado struktūrinių panašumų². Įdomu, kad tose šalyse Maskvos daugiau ar mažiau kontroliuojamo valdymo ideologai ir partinė vadovybė bandė režimą pagrįsti ankstesne istorija. Taip, pavyzdžiui, iš sovietų okupacinės zonos "padarytoje" Vokietijos Demokratinėje Respublikoje E. Honeckeris aiškino, kad VDR išaugusi iš vokiečių tautos pažangiųjų jėgų šimtmečius trukusios kovos³. Švenčiant VDR sukūrimo 30-ąsias metines, buvo oficialiai akcentuojama, kad VDR įkūnija 1525 m. revoliucinių valstiečių Tomo Müntzerio ir Ulricho von Hütteno kovos pastangas, esą VDR valstybinėje ir visuomeninėje tikrovėje atsispindi Lessingo, Goethes, Schillerio, Kanto, Fichtės, Hegelio ir Feuerbacho idealai⁴.

Kitas labai reikšmingas lūžis, kurį Lietuvoje bandyta paaiškinti ir dar kartais tebeaiškinama vidinėmis socialinės raidos priežastimis: tai baudžiavos panaikinimas XIX amžiuje. Esą Lietuvoje, kaip ir visoje carinėje Rusijoje, pasireiškė baudžiavinio ūkio krizė, formavosi kapitalistiniai santykiai ir tie vidiniai prieštaravimai galų gale nulėmė baudžiavos ir apskritai feodalinės sistemos žlugimą.

Kalbant apie Rusiją, tai konkretūs tyrimai nepatvirtina, kad valstiečių revoliucinio judėjimo kulminacija buvo baudžiavos panaikinimo išvakarėse. Ekonomine prasme baudžiavinis ūkis taip pat dar nebuvo išsėmęs savo galimybių. Dar XIX amžiaus pabaigoje P. Struvė suprato, kad baudžiavinis ūkis didžiausią savo ekonominio efektyvumo lygį carinėje Rusijoje pasiekė kaip tik 1861 m. reformos išvakarėse⁵. XX amžiuje prie