nografinės medžiagos. Jų aptinkama statybos darbų ar archeologinių tyrinėjimų metu. Šių tyrinėjimų metu pilių ir įtvirtintos miesto teritorijos užribyje aptiktus laidojimo paminklus dažnai sunku datuoti archeologijoje taikomais metodais. Taip yra dėl datuojamosios medžiagos stokos krikščioniškuose laidojimo paminkluose, menko ar prastai išlikusio kultūrinio sluoksnio istorinių priemiesčių teritorijose, tiriamųjų darbų fragmentiškumo šiose vietose ir kt. Už miesto ribų XVII–XVIII a. buvo laidojami žmonės, kuriuos sąlyginai galime suskirstyti į kelias grupes: nepasiturintys miestiečiai, priemiesčių gyventojai, epidemijų, karo aukos, savižudžiai ir kt. Manome, kad tinkamas būdas menamų bastioninių įtvirtinimų linijoms lokalizuoti yra 1655–1661 m. karo ir epidemijų aukų laidojimo vietų kartografavimas. Deja, jas dažnai galime išskirti tik deduktyviai. XVIII a. pab. Vilniuje steigiamos įvairių konfesijų žmonių kapinės dažnai visiškai greta bastioninių gynybinių įtvirtinimų. Paprasčiausias paaiškinimas, kodėl pasirinktos tokios laidojimo vietos – siekta laidoti už miesto ribų, o užmiestis suvoktas ne tik kaip miestui¹³ nepriklausančios žemės, bet ir kaip vieta už sienų, pylimų, kontrolės punktų. Spėjame, kad dalis vilniečių, žuvusių arba mirusių nuo užkrečiamųjų ligų 1655–1661 m. įvykių metu, laidoti masiniuose kapuose prie bastioninių gynybinių įtvirtinimų, galbūt, nebaigtų įrengti arba nebenaudojamų įtvirtinimų gynybiniuose grioviuose. Tikėtina, kad dalis XVIII a. pab. – XIX a. Vilniaus kapinių įsteigtos ankstesnių masinių kapų vietose. Siekiant pagrįsti šias prielaidas, straipsnyje pateikiami duomenys apie XVII–XVIII a. gynybinių įtvirtinimų aplinkoje buvusias laidojimo vietas, kuriose aptikta masinių kapų. Tuo siekiama parodyti, kad laidojimas prie bastioninių įtvirtinimų nebuvo atsitiktinis. Galbūt tai leistų lokalizuoti XVII a. viduryje suprojektuotas, bet nespėtas įrengti ir todėl neišlikusias bastioninių gynybinių įtvirtinimų linijas?

Pirmasis bastioninių įtvirtinimų žiedas. M. Morelovskio plane rekonstruota visa pirmosios gynybinės linijos trasa, miesto gynybinės sienos statinių kompleksą juosianti iš pietryčių, pietų ir vakarų. E. Malachovičius tokių įtvirtinimų buvimą laiko neįtikėtinu¹⁴. Remdamiesi šaltinių analize teigtume, kad ši gynybinė linija yra egzistavusi. Tarp pylimų ir gynybinės sienos buvo jau statant gynybinę sieną iškasti gynybiniai grioviai (fosos), kuriais tekėjo upeliai. Tikėtina, kad upeliuose būta užtvankų, skirtų kilus pavojui pakelti vandens lygį. Atkreiptinas dėmesys į 1737 m. pavaizduotų kai kurių už gynybinės sienos buvusių priemiesčių kvartalų formas – jie primena netaisyklingų bastioninių įtvirtinimų liekanas. Rekonstruodami Vilniaus urbanistinę raidą XVII a. antrojoje pusėje – XVIII a. pradžioje galime teigti, kad miesto gynybinės sienos įtvirtinimų komplekso „kampuose“ (dab. Pylimo–Palangos, Pylimo–Gėlių ir
M. Daukšos–A. Strazdelio g.) buvę įtvirtinimai buvo apgyvendinti. Siekdamas pagrįsti šios pylimų linijos egzistavimą, M. Morelovskis pateikia ir kitų faktų. Tai istorinės žinios iš miesto archyvo apie naujų pylimų statybą prie fosos jėzuitams priklausiusioje žemėje priešais Bazilijonų vienuolyną. Šioje vietoje buvusių pylimų liekanos vaizduojamos viename iš P. Smuglevičiaus piešinių¹⁵. G. Studnickis mini, kad iki pat XIX a. pradžios kalvinistų bendruomenę nuo miesto skyrė griovys ir pylimas¹⁶. Dabartinė Islandi-
---

¹³ Žodis „miestas“ čia vartojamas kaip Vilniuje buvusių jurisdikcijų visuma.

¹⁴ Małachowicz E. Fortyfikacje Wilna. Część III...,
s. 166, 5 išnašos paaiškinimas.

¹⁵ Morełowski M. Vilnius prieš 1655. Rekonstrukcinio plano... Nr. 18 paaiškinimas; Drėma V. Dingęs Vilnius. Vilnius, 1991, p. 138, pav. 174.

¹⁶ Studnicki G. Kosciol ewangelicko-reformowany w Vilnie. Historja – organizacja – światynia. Wilno, 1935, s. 30–32, 60–61.