Protas negali disponuoti istorijos objektų tiesa ir tapti istorinių įvykių teisėju. Antra vertus, negalima reikalauti tiesos iš istorijos faktų. Tai tiesus kelias į empirizmą. Istoriniai faktai negali būti vertinami kaip teisingi ar klaidingi. Jie pasirodo ne tiesiogiai, o yra fiksuoti, įvykę ir paliudyti kokio nors dokumento, įprastai vadinamo šaltiniu. Kodėl pasikliovimą šaltinio autoritetu Collingwoodas vadino žirklių ir klijų istorija?⁶ Galima atsakyti ir taip: šaltinis - ne empirinis objektas, jis yra tik agentas; pirminiu istorijos fakto liudijimu jis nurodo distanciją tarp įvykio momento ir jo fiksavimo. Tad šaltinyje faktas jau yra interpretuotas, įtrauktas į supratimo procesą.

Kadangi praeitis egzistuoja dabartyje tik kaip liudijimas ir įsivaizdavimas, tai interpretacija yra ne pažinimas, o susikalbėjimas, įėjimas į dialogą su Kitu, kuris savo ruožtu yra paties dialogo prielaida. Jeigu mes klausime, kokie kada nors buvo įvykiai, rasime liudijimus, t. y. šaltinius, ir darysime būtinas išvadas apie šių įvykių priežastis, tai pasielgsime empiriškai, bet ne istoriškai. Istorinės išvados niekad nėra būtinos, o tik logiškai galimos, klausiant, kokia liudijamų įvykių prasmė, nes tai, kas buvo ar net neva privalėjo būti, pasirodo istorinės distancijos akivaizdoje. Istorinis įvykis lieka probabilus, jo atsitiktinumo įveika tik reliatyvi.

Hermeneutinė filosofija nuo M. Heideggerio laikų atlieka demaskuojantį vaidmenį tradicinių autoritetų atžvilgiu. Ji nuvainikuoja kognityvinio proto autoritetą istorijos dėsnių bei tikslų pažinime, tuo paneigiama ir besąlygišką pasikliovimą kritiniu metodu. Istorinis protas negali egzistuoti be istoriškai sąlygotų prielaidų, iškilti virš istorijos lyg G. Hėgelio Absoliuti Dvasia ir tapti jos teisėja. Tačiau taip pat nepagrįsta nuoroda į "tikrovės", fakto autoritetą, kuris iškyla kaip istorizmo romantinis siekis įveikti tiesioginio ryšio su praeitimi praradimus. Čia istorinis subjektas praranda savo individualumą susitapatindamas su istorija.

Hermeneutika, kaip interpretacinis protas, atlieka du judesius: 1. Pripažįsta istorijos kitoniškumą, svetimumą, visišką transcendentiškumą; 2. Susigrąžina praeitį kaip savo tradiciją. Universalia prasme tradiciją galima suprasti kaip visuotinę istoriją, nes jos kūrėjas visur yra žmogus?⁷

Įveikdamas proto ir fakto autoritetus, hermeneutinis mąstymas vis dėlto yra istorinis. Sąmonės istorinis sąlygotumas yra pamatinė visų hermeneutikų prielaida. Žmogaus būtį nulemia tiesioginis iki-supratimas (Heidegger) arba prie-taras (Gadamer).⁸ Negali būti jokio grynojo mąstymo ir supratimo be prielaidų. Bet kuri metodinė prielaida kyla iš istoriškojo nereflektuoto iki-supratimo. Bet kaip tik Gadamerio prietaro reabilitaci-