vęs“. Pakarklio konstruota atvirai empiristinė Istorijos instituto veiklos strategija buvo sukritikuota ir sunaikinta, o jis pats – priverstas pasitraukti iš šios įstaigos direktoriaus pareigų; senajai prieškario istorikų kartai įvairaus plauko ideologiniai prievaizdai nedviprasmiškai parodė, jog jos puoselėjamos istorizmo paradigmos teorinės bei metodologinės prieigos veda tiesiai į „buržuazinį objektyvizmą“, „keliaklupsčiavimą prieš Vakarus“ bei nukrypimą į „vieningąją srovę“, todėl nebus toleruojamos. O štai Stasio Matulaičio mėginimas 1950-aisiais metais viešai kvestionuoti tuometinėje praeities tyrinėtojų bendrijoje vis labiau ryškėjantį Žiugždos nuosekliai puoselėtą oficialųjį diskursą baigėsi šio seno idėjinio komunisto viešu pažeminimu ir atleidimu iš darbo. Aukšto partinio funkcionieriaus bei „Stalino saulę“ į Vilnių atvežusio žmogaus statusas nuo žudančios kritikos neišgelbėjo ir tuometinio LKP CK nario, LTSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo pirmininko Justo Paleckio, drįsusio viešai suabejoti, ar komunistų partijos suvažiavimai ir plenumai yra kompetentingi formuluoti XIX a. lietuvių tautos istorijos vertinimus.

Minėtų žmonių nesėkmės bandant žengti toliau nei leido LKP CK kabinetuose nužymėti ir Maskvoje aprobuoti istoriografiniai-ideologiniai riboženkliai, sukūrė subtilias bei niekuomet iki galo aiškiai neįvardytas „žaidimo taisykles“, kurių privalėjo laikytis kiekvienas, savo noru ar likimo užgaidos valia rekrutuotas į Klėjos karių gretas7.

Vilniuje susitelkusi praeities tyrinėtojų bendrija, jos prievaizdai ir komunistų partijos elitas, prieš prasidedant totalitarinės valstybės struktūrą sukrėtusioms permainoms, buvo ką tik suradę modus vivendi formą, paremtą subordinacijos grubiai jėgai principu. Pakeisti šią situaciją istorikai tuometinėmis sąlygomis neturėjo nei galimybių, nei pajėgų, todėl neturėtų stebinti tai, jog diskusijas apie padėtį istorijos moksle 1956 metais išprovokavo ne jie, o LKP CK biuras.

1956 m. gegužės 16 d. Partijos istorijos institute buvo surengtas sovietinės inteligentijos pasitarimas „Lietuvos istorijos klausimai ryšium su pasirengimu TSKP CK plenumui ideologiniais klausimais“. Šiame pasitarime dalyvavo Vilniaus universiteto rektorius Juozas Bulavas, Istorijos-filologijos fakulteto dekanas Eugenijus Meškauskas, Marksizmo-leninizmo katedros vedėjas Konstantinas Navickas, Partinės mokyklos Filosofijos katedros vedėjas Jonas Macevičius, Vilniaus pedagoginio instituto direktorius Juozas Mickevičius, Valstybinės grožinės literatūros leidyklos vyr. redaktorius Jurgis Tornau, Partijos istorijos instituto direktorius Romas Šarmaitis, LKP CK mokslo ir kultūros skyriaus vedėjo pavaduotojas Michailas Rodinas.

Susirinkimo dalyviai, LKP CK biuro pageidavimu, aptarė Istorijos instituto rengiamo Lietuvos TSR istorijos trumpojo kurso rankraštį8. Visi pasakiusieji savo nuomonę vieningai sutarė, jog šis „yra reikalingas rimtų pataisymų“9. 

---

 7 Apie sovietinio istorijos mokslo sampratos primestą Vilniuje užgimstančiai praeities tyrinėtojų bendruomenei „istoriko kario“ identitetą bei jo suponuojamas metodologines, teorines ir egzistencines aspiracijas plačiau žr.: Švedas A. Sovietmečio Lietuvos istorikų identiteto pavidalai: metaforos lygmuo // Lietuvos katalikų mokslo akademijos metraštis. 2005, t. XXVII, p. 267–276.

8 Pradėtas rengti 1954-iais trumpasis Lietuvos TSR istorijos kursas dienos šviesą išvydo tik po ketverių metų. Žr.: Lietuvos TSR istorija. Nuo seniausių laikų iki 1957 m. Vilnius, 1958.

9 Tornau ir Navickas nedalyvavo vadovėlio aptarime pareiškę, jog neturi ką pasakyti. Žr.: Lietuvos ypatingasis archyvas, LKP dokumentų skyrius (toliau – LYA).
F. 16895, ap. 2, b. 231, l. 20.