Sociologija neįveiks determinizmo, kol nepereis nuo funkcinės socialinių reiškinių analizės prie jų turinio analizės. Turinius renkasi ir įgyvendina asmenys pagal savo siekius jungdamiesi į struktūras. Tik pripažinę asmenį kaip socialinį subjektą, galėsime žvelgti į aktualią istoriją ne kultūros, kaip ideologinių programų istorijos, o dvasinio gyvenimo istorijos požiūriu. Dvasinis gyvenimas nėra idėjos ar vertybinis solipsizmas, bet vertybiniai pasirinkimai, nagrinėjami per jų realias apraiškas.

Tad turėtų kilti klausimas, kurias apraiškas pasirinkti, t. y. istorinės verifikacijos problema. Gal pasirinkimui galimas autentiško ieškojimo būdas, kai įdėmiai žvelgiama į konkrečią istoriją (pavyzdžiui, Lietuvos) ir fiksuojama, kada ir kokiomis aplinkybėmis joje vyko esminiai posūkiai ir lūžiai, paprastai pasireiškiantys istorinėmis krizėmis (kai struktūrų krizė pinasi su dvasine krize). Jie gali būti įvardijami, remiantis tam tikromis apibrėžtimis, kurios žmogiškai patirčiai laikomos "nenormaliomis". Tai pirmiausia etninio-kultūrinio darinio suverenumo praradimas, o perėjus į pilietinės visuomenės epochą, ir individo pilietinės laisvės, kaip autentiško intencionalumo sąlygos, apribojimas. Kitos krizės gali būti pilietinis karas, ilgalaikes neigiamas pasekmes sukėlusios politinės, ekonominės, demografinės krizės, žmonių bendrabūvio krizės. Atskleidus tokio pobūdžio istorinius faktus, detali juos sąlygojusių sprendimų ir jų įgyvendinimo būdų analizė atskleistų ir juos grindžiančius vertybinius pasirinkimus, kurie savo ruožtu galėjo būti nepakankamai sąmoningi, o sąlygoti ankstesnių patirčių. Kartu yra būtina rekonstrukcija ir tų socialinio elgesio šablonų, kuriuos kaip "habitus"¹⁴ galėjo suformuoti egzistavusios organizacinės struktūros.