***

Tik grįžęs į Lietuvą E. Turauskas įsitraukė į darbą Katalikų veikimo centre, siekdamas katalikiška veikla Lietuvą priartinti prie kitų Europos valstybių⁴⁴, dalyvavo KVC organizuotose konferencijose, buvo renkamas į valdybą⁴⁵.

1923 m. pradžioje Kaune buvo įkurta prancūzų-lietuvių draugija. Jos tikslas – plėtoti lietuvių ir prancūzų kultūros ryšius. Lietuvių-prancūzų draugija buvo surengusi prancūzų kalbos kursus, kuriems vadovavo Elena Turauskienė. Aktyviai į šios draugijos veiklą įsitraukė ir E. Turauskas taip sudarydamas sąlygas draugijos patalpose eksponuoti lietuvių dailininkų darbus.⁴⁶

E. Turauskas Lietuvoje tęsė darbą Šv. Vincento a Paulo draugijoje, į kurios veiklą įsitraukė dar studijuodamas Paryžiuje. Šv. Vincento a Paulo pavargėliams šelpti draugija Lietuvoje veikė nuo 1920 m. spalio mėn. 1924 m. liepos 2 d. įvykusiame IV Lietuvių katalikų kongrese buvo nustatytas labdariškas darbas visoms katalikiškoms organizacijoms; 1927 m. kovo 7 d. metropolitas J. Skvireckas ganytojišku raštu ragino tikinčiuosius prie labdarybės darbų, o atskiru aplinkraščiu kunigus – prie Šv. Vincento a Paulo draugijos skyrių steigimo⁴⁷.

Minint Šv. Vincento draugijos įkūrimo 100-ąsias metines, E. Turauskas parašė straipsnį, supažindinantį skaitytoją su draugijos įkūrėjo Federiko Ozanamo gyvenimu, draugijos istorija“⁴⁸. Taigi E. Turauskas – šios draugijos istorijos tyrinėjimų Lietuvoje pradininkas.

***

E. Turausko, kaip mokslininko, veikla plačiau pradėjo skleistis 1922 m. įkurtoje Lietuvių katalikų mokslo akademijoje, į kurios veiklą jis įsitraukė vos sugrįžęs į Lietuvą – 1926 metais. Ryškiai mokslininkas sušvytėjo 1933 m. I Akademijos suvažiavime, teisės (teisininkų) sekcijoje perskaitęs pranešimą „Valstybės ir Bažnyčios suverenumas“⁴⁹. Gaila, kad iš trijų skaitytų pranešimų, tik T. Turauskas savo darbą atidavė į LKMA Suvažiavimo darbų I tomą. 1935 m. ši studija buvo išleista atskiru atspaudu. Nei II, nei III LKMA suvažiavimuose E. Turauskas nedalyvavo, o ir negalėjo – tuo metu jis atstovavo Lietuvai užsienyje. Į LKMA veiklą jis vėl įsitraukė 1956 m., Akademiją atkūrus Vakaruose, Romoje.

Stabtelint prie E. Turausko pranešimo „Valstybės ir Bažnyčios suverenumas“, būtina prisiminti tuometines politines sąlygas Lietuvoje: 1930 metai – katalikiškojo jaunimo – moksleivių-ateitininkų uždraudimo, vėliau – Teologijos-filosofijos fakulteto sumažinimo laikas. Lietuvos katalikų universiteto, kurio steigimui pritarė Apaštališkasis Sostas, atidarymo atidėjimas neribotam laikui. Tad E. Turauskas, ir kaip tikintysis, ir kaip politikas, jautriai reaguodamas į tokią situaciją, rašo minėtą pranešimą, kuriame klausia, „ar ištikimybė Bažnyčios mokslui ir buvimas sąmoningu, veikliu kataliku suderinami su ištikimybe savo valstybei ir buvimu geru, sąmoningu jos piliečiu“. Autorius straipsnį suskirsto į dvi dalis: „Kas yra suverenumas ir kaip jo sąvoka formavosi istorijos eigoje?“ ir „Objektyvi suverenumo teorija“.

E. Turauskas, vienoje dalyje apžvelgęs absoliutaus suverenumo teoriją, įvairius jos nukrypimus bei iš jos kilusias naujas teorijas, toliau apžvelgia objektyvaus suverenumo teoriją. Remdamasis žymių mokslininkų tyrinėjimais, pateikdamas gausybę argumentų ir