Labiausiai atsilikusi provincija buvo Rytinė Prūsija (Rytprūsiai)17. Ši reputacija ypač įsitvirtino antroje XIX a. pusėje, kai vakarinėse vokiečių žemėse vykusio industrinio proveržio fone regionas tarp Vyslos ir Nemuno tapo atsilikimo simboliu. Priežasčių tam buvo daug: gamtinių išteklių skurdumas ir to sąlygotas agrarinis provincijos ekonomikos pobūdis, kapitalo trūkumas, neišvystyta infrastruktūra, nepalanki geopolitinė situacija, vakarinėse žemėse esančius pramonės centrus proteguojanti centrinės vyriausybės politika ir kt.18 Formaliai turėdami patogią geografinę padėtį prie jūros bei potencialiai dideles pramonės produkcijos realizavimo rinkas Rytuose, Rytprūsiai nepajėgė prilygti kitų Vokietijos regionų raidos tempams. Nesaugus artimas pasienis su Rusija stabdė investicijas, pagrindinės Vokietijos (Prūsijos) verslo grupės čia neturėjo rimtesnių interesų, o provincijos buržuazija buvo labai konservatyvi ir beveik per visą XIX a. vengė naujovių19. Dėl to Rytinę Prūsiją pavėluotai pasiekė geležinkelis, labiau išplėtotas naujosios transporto rūšies tinklas čia atsirado tik nuo XIX a. aštuntojo dešimtmečio20. XX a. pradžioje provincijoje buvo pats mažiausias geležinkelių tankumas Prūsijoje: 1907 m. šimtui km² čia teko 6,44 km geležinkelio21. Nenuostabu, kad Rytprūsiuose susiklostė ir pati blogiausia demografinė situacija. 1871–1910 m. provincija neteko 700 400 gyventojų (kasmet emigruodavo vidutiniškai 17 510 žmonių)22.

Sąvoka bei teritorinis darinys „Klaipėdos kraštas“ (Memelgebiet, Memelland) atsirado vėlai, tik XX a. kaip Vokietijos pralaimėjimo Pirmajame pasauliniame kare ir Versalio taikos sutarties padarinys. Šis dešiniajame Nemuno krante maždaug nuo Smalininkų iki Nemirsetos nusidriekęs siauras apie 140 km ilgio ir 15–20 km pločio ruožas buvo labiausiai į šiaurės rytus nutolusios pradžioje Vokiečių ordino, vėliau Prūsijos kunigaikštystės ir karalystės bei Vokietijos imperijos žemės. Administraciniu atžvilgiu ši teritorija XIX a. buvo skirstoma į Klaipėdos ir Šilutės apskritis, o rytinė dalis priklausė Tilžės ir Ragainės apskritims. Po Pirmojo pasaulinio karo čia buvo įkurta Pagėgių apskritis23.

Rytprūsiai buvo labiausiai atsilikusi vokiška provincija, o Klaipėdos kraštas – vienas menkiausiai modernizacijos paliestų jos rajonų. Pagrindinė to priežastis visų pirma glūdėjo nenormalioje, deformuotoje Klaipėdos miesto istorinėje raidoje. Po Vokiečių ordino ir Lietuvos karo Klaipėda liko vokiečių valdžioje, tačiau visiškai atkirsta nuo savo natūralaus ekonominio užnugario. Šią situaciją įtvirtino 1422 m. Melno taika, šimtmečiams nubrėžusi vienas stabiliausių sienų Europoje. Dėl to 1252 m. įkurtas mies

---

17 Nuo 1829 m. gruodžio 3 d. Rytinė Prūsija (Ostpreussen) ir Vakarinė Prūsija (Westpreussen) sudarė vieną provinciją. Siekusi atgauti savarankiškumą Vakarinė Prūsija nuo 1878 m. balandžio 1 d. vėl tapo atskira provincija. Straipsnyje terminas „Rytprūsiai“ vartojamas kaip Rytų Prūsijos provincijos sinonimas.

 18 Gudas K., min. veik., p. 6–7; Tebarth, min. veik., p. 167–168. Provincijos atsilikimas buvo universalus ir pasireiškė net žemės ūkio srityje. 1861–1864 m. kadastro duomenimis, Rytprūsiuose buvo pats mažiausias Prūsijos karalystėje ariamos žemės derlingumas bei apskritai visų žemės naudmenų našumas – žr. Finckenstein von Finck Graf Hans Wolfram. Die Entwicklung der Landwirtschaft in Preußen und Deutschland 1800–1930. Würzburg, 1960, S. 32.

19 Włodarczyk, min. veik., p. 308.

20 Tebarth, min. veik., p. 78, 85–87.

21 Statistisches Jahrbuch für den Preussischen Staat. 1907. Berlin, 1908, S. 102.

22 Hesse A. Die Bevölkerung von Ostpreußen. Jena, 1916, S. 47.

23 Šilutės apskritis buvo įkurta 1818 m., Pagėgių apskritis – 1920 m. sausio 27 d. – Sembritzki J., Bittens A. Geschichte des Kreises Heydekrug. Memel, 1920, S. 173; Janz F. Die Entstehung des Memelgebietes: Zugleich ein Beitrag zur Entstehungsgeschichte des Versailler Vertrag. 2. Auflage. Höxter, 1981, S. 82.