2005 m. gegužės 12 d. Vytauto Didžiojo karo muziejuje susirinko naujausiųjų laikų istorijos tyrinėtojai iš Vilniaus ir Kauno moksliniam pokalbiui apie Lietuvą ir Antrąjį pasaulinį karą. Idėja surengti tokią konferenciją kilo muziejaus Naujausiųjų laikų karybos istorijos skyriaus darbuotojams 2004 m. gruodį. O prasidėjusios diskusijos dėl Lietuvos Respublikos Prezidento vykimo ar nevykimo į Maskvą švęsti pergalės prieš Vokietiją 60-metį tik sustiprino norą mokslininkų būryje pasikalbėti šia tema. Į pagalbą rengiant konferenciją buvo pakviesta ir Lietuvos karo istorijos draugija. Norėjosi, bene pirmą kartą Kaune po 1990 m. kovo 11 d. pasvarstyti, ką žinome apie šį karą ir jo padarinius Lietuvos valstybei ir jos gyventojams. Rengiant konferenciją ir tariantis su pranešėjais, pirminė idėja modifikavosi ir pranešimų temos pakrypo daugiau karybos istorijos link. Ši istorijos tyrimų sritis Lietuvos istoriografijoje dar tik žengia pirmuosius žingsnius. Tad manėme, kad tokia mokslinė konferencija būtų labai naudinga ir karybą studijuojantiems, ir ja besidomintiems.

Buvo numatytos chronologinės konferencijos pranešimų ribos: 1939–1993 metai, t. y. Antrojo pasaulinio karo pradžia ir Sovietų kariuomenės išvedimas iš Lietuvos. Pastaroji data turėtų žymėti to karo padarinių likvidavimą bent jau karinėje srityje. Rengėjai, kviesdami prelegentus, susidūrė ir su problemomis. Nepasisekė rasti istorikų, kurie tyrinėtų Antrąjį pasaulinį karą kariniu aspektu ir lietuvių karių dalyvavimą tame kare Lenkijos, Anglijos, JAV, Kanados, Australijos ir kt. valstybių kariuomenėse. Apie lietuvius Vokietijos kariuomenėje jau šis tas rašyta, bet dar neturime bendro tyrimo, apimančio ir karo eigą apskritai, ir mūšius frontuose, ir tose kovose dalyvavusius Lietuvos piliečius. Nėra ir naujų mokslinių darbų apie Lietuvos piliečių tarnavimą SSRS kariuomenėje. Dėl tokių priežasčių buvo pasirinktos chronologiškai artimos viena kitai temos, kurios apžvelgtų tegu ir neilgą, bet svarbų politiniu ir kariniu aspektais laikotarpį.

Akcentuoti Antrojo pasaulinio karo pradžią pakvietėme Vytauto Didžiojo universiteto doktorantą ir Lietuvos karo istorijos draugijos narį Simoną Strelcovą, kuris perskaitė pranešimą „Internuotųjų lenkų stovyklos Lietuvoje 1939–1940 m.“ Pranešimo pradžioje buvo apžvelgtos tarptautinės konvencijos, reglamentuojančios internuotųjų, karo belaisvių ir kitų sulaikytųjų kategorijas. Pranešėjas išvardijo visas Lietuvoje buvusias internuotųjų stovyklas ir papasakojo, kokios jose buvo gyvenimo sąlygos. Apie geras sąlygas liudijo pranešėjo pateiktos šaltinių citatos, kurios pralinksmino auditoriją. Pasirodo, kad lenkams gyventi internuotųjų stovyklose buvo ne taip jau blogai. Jie laisvai išeidavo iš stovyklos teritorijos ir ieškodavo degtinės bei moterų. Tokie jų žy-