| mentais“67. Ar tai susiję tik su pokyčiais statybinių medžiagų rinkoje: plačiai paplitusios ir atpigusios sintetinės medžiagos prarado savo „grožį“? Kas verčia architektus ir užsakovus rinktis „etnografinį stilių“? Algimantas Mačiulis, ieškodamas „tautinės“ architektūros bruožų, aptinka XX a. devintajame dešimtmetyje Lietuvos architektūroje pradedančiam reikštis postmodernizmui būdingą istorizmą – „orientaciją į praeities architektūros formalias sistemas, istorinių asociacijų užuominą („aliuzionizmas“) ir architektūros sąryšį su kultūros tradicijomis („kontekstualizmas“)“68. Tačiau čia pat autorius konstatuoja, kad tokia architektūra paviršutiniška, paremta „išorinėmis „kaimiškomis formomis“, turi komercijos ir stilizacijos atspalvį“. Ar kartais šiuolaikinių etnografinių sodybų statyba nerodo, kad per daug suvaržyta paveldosaugos sistema, kai lengviau pasistatyti „seną“ pastatą, o ne restauruoti autentišką? Kaip matyti, paveldo industrija veikia nepriklausomai nuo valstybinės paveldosaugos.
Išvados
Paveldo industrijos ištakos Lietuvoje sietinos su XX a. paskutiniuoju dešimtmečiu (maždaug nuo 1998 m.) išaugusia šalies ekonomika, padidėjusia gyventojų perkamąja galia, kuri leido daugiau laiko ir pinigų skirti laisvalaikiui ir pramogoms, kartu ir paveldui. Be to, tuo pačiu metu keitėsi ir istorinė kultūra, vyraujantį didįjį naratyvą imta pildyti smulkesniais pasakojimais bei ieškoti naujų paveldo perėmimo būdų. Todėl atsirado ir išpopuliarėjo senovės amatų dienos, pramonėje pradėta akcentuoti „ilgametes gamybos tradicijas“, padidėjo senovinių daiktų paklausa. Tačiau iš esmės šie pokyčiai Lietuvos paveldosaugos praktikos nepakeitė. Paveldo industrija Lietuvoje pasireiškė ne subalansuotos paveldo vadybos kontekste, o pramogų versle ir pramonės rinkodaroje.
___
67 Pavyzdžiui, angaro formos „Akropolio“ Vilniuje vidus. Lupeikis. K. Minimalizmo aspektai Lietuvos architektūroje // Urbanistika ir architektūra. 2002, t. 26, Nr. 3, p. 120.
68 Mačiulis A. „Tautinės“ architektūros ieškojimai pokario Lietuvoje ir emigracijoje // Urbanistika ir architektūra. 1999, t. 23, Nr. 1, p. 10. |
dizainas ir programavimas giriaus