| gamyklos steigiamų specializuotų parduotuvių, o žemės ūkio – mugėse ir per žemės ūkio produkcijai (grūdams, linams, miškui etc.) steigiamų specialių urminių sandėlių tinklą. Pastarasis taip pat užėmė dalį mugių realizavimo rinkos ir kiekybiškai sumažino prekių srautus į jas. Todėl diferencijavusis prekių realizavimo rinkai, prekybos apyvarta atskiroje mugėje sumažėjo, jų vaidmuo prekybos struktūroje po truputį menko, ilgainiui teliko simbolinio pobūdžio. Ir šiomis dienomis išlikusiose tradicinėse mugėse prekiaujama namudininkų ar amatininkišku būdu pagamintomis prekėmis, išlaikant senas lietuvių liaudies meno tradicijas.
Prekybos nykimą mugėse ir jų persikvalifikavimą prekiauti žemės ūkio produkcija patvirtina ir caro administracijos valdininkų ataskaitos: „Į XIX a. pabaigą mugėse daugiausia vyko vietinės reikšmės prekyba žemės ūkio ir gyvulininkystės produkcija, naminiais paukščiais ir gyvuliais, taip pat vietinių amatininkų pagamintomis prekėmis, skirtomis vidaus rinkai. Mugės nuo turgų pradėjo skirtis tik atvykstančių žmonių skaičiumi ir rengiamais pasilinksminimui balaganais su gira ir meduoliais“38 – taip mugės aprašomos ataskaitose ištisus du dešimtmečius: 1890–1913 metais.
Tačiau buvo ir kitų priežasčių, lėmusių mugių sunykimą. Atsiradus geležinkeliui ir pagerėjus susisiekimui, užsimezgė nuolatiniai ryšiai su fabrikinės gamybos centrais, o mugių reikšmė kasmet blėso: „Paviljonų skaičius [Šv. Jurgio] mugėje kiekvienais metais mažėja, kaip ir jos gyvybingumas. Daugiausia čia prekiauja vietiniai pirkliai užsigulėjusiomis miesto parduotuvėse prekėmis.“39
Geležinkelio atsiradimas paveikė, ypač Krymo karo metu, Kaune suklestėjusią Jonų mugę* (birželio 24 – liepos 7 dieną). Ji nustojo egzistuoti apie aštuntojo dešimtmečio vidurį, 1873 m. nutiesus Liepojos–Poltavos geležinkelio liniją. Kai naujosios linijos pradinis mazgas, įrengtas Kaišiadoryse (apie 38,4 km nuo Kauno) aplenkė Kauną, prekes tapo patogiau gabenti į Kaišiadoris, o iš ten tiesiai į Liepoją40. Kauno, kaip prekybos centro, likusio pagrindinio sausumos prekybos kelio nuošalyje, reikšmė sumenko.
Be to, geležinkelio tiesimas pagyvino tarpregioninį prekių vežimą tiek šalies viduje, tiek iš / į užsienį. Tuomet gamybos įmonėms atsivėrė galimybės nepertraukiamai tiekti produkciją užsakovams. Kad būtų patogiau transportuoti ir realizuoti prekes, įmones pradėta steigti šalia geležinkelio, greta jų urminei prekybai – sandėlius, o mažmeninei prekybai – specializuotas parduotuves: „Kauno gubernijoje urmo prekyba ketaus gaminiais vyksta tiesiogiai iš gamyklų, o mažmeninė – iš parduotuvių, prekiaujančių metalo gaminiais.“41 Taip pat šalia geležinkelio buvo statomi sandėliai žemės ūkio produkcijai: „Vienas užsienietis Predo, supirkinėjantis linus, pasistatė netoli Šeduvos geležinkelio stoties namą ir įrengė didžiulius sandėlius, prie kurių, susitaręs su Liepojos–Poltavos geležinkelio vadovybe, pratęsė geležinkelio atšaką vagonams privažiuoti linų krauti. Metinė pirklio apyvarta siekdavo 500 000 rb ir daugiau.“42
Nors sandėlių bei parduotuvių būta ir anksčiau ir tokia prekybos forma nėra XIX a. antrosios pusės išradimas, labiausiai ji išpopuliarėjo plečiantis fabrikinei gamybai. Nuo šiol sandėliuose prekės ne tik buvo kaupiamos ir saugo-
___
38 Памятная книжка Ковенской губернии на 1898 год, отд. III, с. 83
39 Памятная книжка Виленской губернии на 1892 год, ч. II, с. 15.
40 Заметки о городе Ковне // Памятная книжка Ковенской губернии на 1875 год, отд. II, с. 219-220.
41 Памятная книжка Ковенской губернии на 1894 год, отд. IV, с. 179.
42 Памятная книжка Ковенской губернии на 1898 год, отд. IV, с. 81. |
dizainas ir programavimas giriaus