minėti. Dauguma autorių⁹ tvirtai įsitikinę, kad ir prancūzas Žilberas de Lanua žydais pavadino Trakų karaimus. Originalesnis, bet neteisus buvo A. Szyszmanas¹⁰, manęs, jog prancūzų keliautojas karaimus painiojęs su totoriais. Kitaip tariant, A. Szyszmanas neneigė Trakuose gyvenus ir „labai daug žydų“. Sunku įsivaizduoti, kad tuo metu, kai žydų gyventa daugelyje Europos valstybių, jų buvimas Trakuose galėjo nustebinti ar suklaidinti daug keliavusį Žilberą de Lanua, veikiau galėjusį mažiau pažįstamus karaimus priskirti prie žydų rabinistų nei apskritai nepastebėti pastarųjų buvimo. Panašiai po šimto metų Motiejus Mechovita Trakuose randa „keistuolių“ žydų, kurie „verčiasi amatais ir prekiauja, valdo valstybines rinkliavas, o iš lupininkavimo negyvena“¹¹. Visos veiklos sritys, išskyrus vieną, tinka karaimams, bet netinka XVI a. pirmos pusės žydams. Toliau įrodysime, kad muitines ar karčemas nuomojosi ne karaimai ar žydai, bet Trakų žydai, dažnai bendradarbiaujantys su kitų bendruomenių žydais.

Žilbero de Lanua ir Motiejaus Mechovitos pastebėjimus vertinant ne siauru Trakų, bet visos LDK požiūriu, paaiškėja, jog jie yra ne mažiau komplikuoti ir prieštaringi negu pati Trakų žydo sąvoka. Žinoma, nė vienas iš autorių neklydo, nes jiems ir jų amžininkams, priešingai nei mums, buvo visiškai aišku, kas yra žydas. Antai 1388 m. Vytauto Didžiojo privilegija Brastos žydams, 1507 m. Žygimanto Senojo patvirtinta visai LDK, reguliavo žydų ir krikščionių santykius, o 1441 m. Trakų karaimams Kazimiero suteikta savivalda atskyrė Žydų galą nuo krikščioniško miesto. Taip dar labiau suklaidinti šiandienos istorikai. XV–XVI a. autorių pastebėjimais besąlygiškai remtis negalima, o LM aktai leidžia įžvelgti naują, ligšiolinėje istoriografijoje neigtą Trakų žydo prasmę.

Iš LM aktų aiškėja, kad istoriografijoje dirbtinai supriešinti Trakų žydai ir žydai sėkmingai bendradarbiauja versle. Toliau pateikiamų aktų turinys, jei kiekvieną Trakų žydą iššifruotume kaip karaimą, atrodytų keistokai, nors ir būtų taikoma frazė „verslas yra verslas“. 1486 m. gegužės 9 d.¹² Kijevo, Vyšegrado ir Žitomiro muitines išsinuomojo Kijevo ir Trakų žydai: Simsi Kravčikas, Sadka ir Šamakas Danilovičiai, Kamodičius ir Rižka. Tų pačių metų birželio 17 d.¹³ Putivlio muitus ir karčemas vėl išsinuomojo Kijevo ir Trakų žydai: Simcha ir Riabėjus, Sadka ir Šamakas Danilovičiai, Samodica ir Rižka. Paskutiniajame akte minimas Riabėjus yra vienintelis žinomas įtakingų XVI a. pirmosios pusės žydų kilmės verslininkų Jezofovičių šeimos pradininkas, kilęs iš Kijevo, o vėliau tapęs Brastos žydų bendruomenės nariu, kaip ir akte minimas jo brolis Simcha. Tačiau visų kitų verslininkų išpažįstamą religiją nustatyti sunku. Kaip ir iš verslininkų asmenvardžių neįmanoma atskirti Kijevo žydo rabinisto nuo Trakų žydo. Ne mažiau klaidina ir tai, kad Trakų žydai perėmė stambaus masto žydų kilmės verslininkams būdingą veiklos bruožą: lygiaverčių dalininkų kooperavimąsi versle. Štai 1525 m. gruodžio 20 d.¹⁴ Brastos žydas Michelis Jezofovičius ir jo dalininkas Trakų žydas Ogronas Nachimovičius už 500 kapų grašių dvejiems metams išsinuomojo Minsko muitinę. Įvairių miestų bendruomenėms priklausančių žydų rabinistų ir Trakų žydų kooperavimosi versle pavyzdžių yra pakankamai. 1441 m., suteikus karaimams savivaldą, buvo įsteigta karaimų vaito pareigybė¹⁵. Nuo tada