Svarbiausiu disertacijos indėliu į šiuolaikinį Lietuvos istorijos mokslą Šermukšnytė laiko istorinės kultūros teorijos (Jörnas Rüsenas) pritaikymą. Tai leido atsisakyti istorijos mokslo, kaip istorijos populiarinimo formų kritiko, vaidmens ir nagrinėti istorijos aktualinimą kaip estetinių, ideologinių ir istoriografinių veiksnių sąveikos kaitą. Antra vertus, atliktas tyrimas teoriškai grindžia įvairiapusiškesnį 1988–2005 metų Lietuvos atminties / istorinės kultūros vaizdą: parodoma judančių vaizdo ir garso pranešimų, kaip istorinės sąmonės raiškos formų, kartu ir veiksnių, svarba.

Oponentai pripažino Šermukšnytės darbą novatorišku tiek temos, tiek gautų rezultatų atžvilgiu, rodančiu autorės erudiciją, sklandžią bei konceptualią kalbą ir puikius analitinius gebėjimus, kurie jai padėjo eksplikuoti Lietuvos istorijos aktualinimą dokumentiniame kine ir televizijoje struktūrinančius kriterijus ir nuosekliai pagrįsti ginamas tezes. Anot pirmosios oponentės
A. Glosienės, nors pasirinktas tyrimo objektas suponavo tarpdisciplininį pobūdį ir jo analizei bei interpretavimui buvo taikyti keleto mokslų metodai, pati disertacija akivaizdžiai išliko istorijos mokslo tyrimu. Kita vertus, oponentė pasigedo darbe plačiai vartojamų sąvokų istorinė atmintis, istorinė sąmonė, istorijos reprezentacija, istorinė kultūra, atminties kultūra ir jų tarpusavio ryšių griežtesnės eksplikacijos. Atsakydama oponentei Šermukšnytė teigė, kad visos nurodytos sąvokos buvo apibrėžtos (tiesa, glaustai) disertacijos įvade. Antra vertus, disertantė pabrėžė, kad darbo įvade (p. 12) istorinės kultūros ir atminties kultūros sąvokų ryšio klausimas nėra aiškus ir kad jų nustatymas nebuvo disertacijos tyrimo objektas. Anot disertantės, Jörnas Rüsenas atkreipęs dėmesį, kad akademiniai diskursai apie atmintį ir istorinę sąmonę yra menkai susieti, dėl to atminties ir istorinės sąmonės santykis lieka neaiškus. Remdamasi Rüsenu (atmintis yra praeitį aktualinančios mentalinės operacijos, o toks suvokimas esąs identiškas istorinei sąmonei) Šermukšnytė teigė, kad kai kurie autoriai šias sąvokas vartoja identiškomis reikšmėmis, o ji disertacijoje (p. 12, 15) istorinės sąmonės ir atminties bei istorinės kultūros ir atminties kultūros sąvokas pateikė greta, skirdama jas pasviru brūkšniu.

Kitą priekaištą oponentė išsakė dėl disertacijoje taikytų tyrimo metodų. Disertacijos objektas ir tyrimo aspektas neabejotinai siejasi su komunikacijos mokslais, todėl disertacijoje pasigesta minėtuose moksluose populiaraus ir šiam tyrimui tinkamo turinio analizės (angl. content analysis) metodo. Vien interpretacinis metodas, oponentės nuomone, atima iš šio labai įdomaus interpretacinio tyrimo kiekybinio vertinimo teikiamas galimybes. Kita vertus, oponentė pažymėjo, kad nei kokybiniai, nei kiekybiniai tyrimo metodai patys savaime nėra nei geri, nei blogi; svarbiausia, kokių rezultatų jie leidžia pasiekti. Disertacijos tekstas (nėra grafikų, lentelių), liudijantis autorės „ištikimybę“ grynajai interpretacinei prieigai, neatleidžia nuo argumentuoto paaiškinimo, kodėl buvo atsisakyta kiekybinio metodo. Atsakydama disertantė atkreipė dėmesį, kad oponentė, disertacijos tyrimo objektą siedama su komunikacijos mokslais (kuriuose preferuojami statistiniai metodai) nepabrėžė, kad toks tyrimo objektas siejasi ir su kinotyra, kurioje tokie metodai netaikytini. Turinio analizės metodo atsisakymą Šermukšnytė pagrindė