| nostalgija istorijai. Jam, kaip tyrėjui, žmogui ir piliečiui, nėra nereikšminga žmonijos, tautos, šeimos ir jo paties istorija. Psichologija ypač remiasi istorizmu. Istorikas serga nostalgija psichologijai, nes tik ji padeda geriau suprasti, ką išgyveno ir jautė konkretaus laikotarpio žmogus, kokios prielaidos skatino kultūros pažangos raidą, žmogaus kūrybinį aktyvumą, sąmonės formavimąsi. Psichika buvo ir yra svarbus žmonių civilizacijos raidos veiksnys.
2. Istorizmas psichologijoje
Psichologijoje istorizmo principas traktuojamas gana plačiai ir paprastai apibūdinamas dviem atskirais principais: vystymosi (psichikoje viskas vystosi ir kinta tiek ontogenetiškai, tiek filogenetiškai ir istoriškai) ir socialinio (sociologinio, sociokultūrinio) determinizmo (žmogaus psichiką lemia socialinės, kultūrinės ir ekonominės sąlygos). Nors psichikos determinacijos problema traktuojama kaip biosocialinė, tačiau biologinės determinantės suprantamos tik kaip išeities prielaidos.
Į psichologiją istorizmas išplito iš prancūzų sociologinės mokyklos ir pirmasis jį, kaip principą, suformulavo E. Diurkheimas (1858-1917). E. Diurkheimo mintį - žmogus yra istorijos produktas - toliau gilino L. Levi-Briulis (1857-1939), išskyręs dvi visuomenės raidos stadijas: neefektyvaus ir riboto prologistinio ir šiuolaikinio logistinio mąstymo. Be abejo, abu mąstymo būdai sugyvena kartu /14/.
Toliau psichikos socialinio ir istorinio determinuotumo idėjas plėtojo M. Golbvaksas (1877-1945), Š. Blondelis (1876-1939) ir P. Žanė (1859-1947). Psichikos istoriškumo problema konkretizuojama ir skaidoma į individo ir visuomenės santykių, valios, proto, atminties, socialinių veiksmų, individų sąveikos ir pan. raidas. Pavyzdžiui, apie atmintį P. Žanė /37:85 p./ rašo: "Atmintis - tai savitas veiksmas, kurį žmonės išrado istorinės raidos eigoje". Tobulėjant mneminei veiklai, tobulėjo ir kitos psichikos apraiškos. P. Žanė idėjos gerokai paveikė Ž. Pjažė ir A. Valon /20/ pažiūras bei I. Mejersono IP mokyklą.
Ž. Pjažė sukuria originalią intelekto ir suvokimo individualios raidos teoriją, kurią dar vadina genetine psichologija /48/. Ž. Pjažė genetinį metodą taiko ir kaip istorinį filosofinį, ir kaip lyginamąjį psichologinį, ir kaip ontogenetinį, ir kaip funkcinį genetinį. Genetinis metodas - tai metodologinis principas (šia prasme žodis "genetinis" kildinamas iš sąvokos "genezė"). Pagal šį principą, bet kokios psichikos apraiškos tyrimas turi prasidėti nuo juo vystymosi tyrimo. Ž. Pjažė nuomone, genetiniu principu turi remtis ir pažinimo teorija. Dėl to jis sukuria genetinę epistemologiją - mokslą apie pažinimo formavimąsi. |
dizainas ir programavimas giriaus