| tą pradėta formuoti savarankiška nacionalinė istorinė koncepcija. Joje LDK gudams visų pirma atliko bendro su Lietuva valstybės vaizdinio vaidmenį. Savos, o ne svetimos lietuvių ir lenkų ponų valstybės, kaip teigė sovietmečiu nusistovėjusios istoriografinės schemos. Anot H. Sahanovičiaus, perdėtas LDK idealizavimas tik ką nepriklausomybę atgavusiai Gudijai buvo reikalingas pabrėžti esminius skirtumus tarp LDK ir Maskvos Didžiosios Kunigaikštystės, kuriai sovietmečio istorikai Gudiją tiesmukai priskirdavo. Mokslininkas paminėjo tris priežastis, kodėl Gediminas pelnė ypatingą vietą Gudijos istorijoje: būtent Gedimino laikotarpiu didžioji dalis dabartinės Gudijos įėjo į LDK; šiuo laikotarpiu buvo pasiektas tautinis balansas tarp baltų ir slavų; Gediminui valdant prasidėjo Vakarų civilizacijos, kultūros elementų recepcija. „Visa tai sudarė sąlygas gudų tautai, kaip savarankiškam etnosui, formuotis“, apibendrino pranešėjas. Kitas H. Sahanovičiaus įvardytas lūžis gudų istoriografijoje, padalijęs praeities tyrinėtojus į dvi stovyklas, turi būti siejamas su naujos autokratinės valdžios susiformavimu. Šios valdžios primetama samprata agresyviai diegia vieningos rusų tautos idėją ir atmeta visa, kas neslaviška, katalikiška, vakarietiška. Pranešėjas paminėjo, kad LDK ir Gediminaičių dinastija priklauso nemėgstamoms oficialios dabartinės gudų istoriografijos temoms. Nepaisant to Gedimino valstybė ir LDK virto labai svarbiu nacionalinio tapatumo elemetu, o LDK mitas padeda priešintis dabartinio prezidento gudų rusifikacijos politikai.
Minėti pranešimai sudarė pirmąją konferencijos dalį, kuri jungė tiek LDK bei Gediminaičių dinastijos istorinės atminties apraiškas įvairiose tautose įvairiais laikotarpiais, tiek bandymus atsakyti į aktualius dabartinės Lietuvos istoriografijos keliamus klausimus.
Antroji renginio dalis buvo skirta Gediminaičių ir jų dinastijos palikuonims aktualinti. Konferenciją tęsė istoriko iš Ukrainos prof. habil. dr. Felikso M. Šabuldo pranešimas „Gediminaičiai Ukrainoje“. Profesorius kalbėjo apie dvi Gediminaičių kartas, palikusias žymų pėdsaką Ukrainoje. Pirmasis ankstesnės kartos Gediminaitis, veikęs Ukrainoje, buvo Liubartas (Haličo ir Volynės kunigaikštis 1340–1384 m.), kiti minėti giminės atstovai – jaunesnysis Gedimino brolis Teodoras (Kijevo kunigaikštis 1331–1362 m.), kurį vėliau pakeitė Vladimiras Algirdaitis. Pasak F. M. Šabuldo, kai šie kunigaikščiai valdė Ukrainą, LDK pradėjo atvirai kovoti dėl hegemonijos šiame regione tiek su Maskvos Didžiąja Kunigaikštyste, tiek su Aukso orda. Šalia sėkmingos politinės kovos buvo vykdoma ne ką blogesnė ir bažnytinė politika – kova dėl Kijevo metropolijos.
Dr. Genutė Kirkienė savo pranešimu „Sanguškos – LDK istorijos subjektai“ pabandė suaktualinti kunigaikščius Sanguškas, aktyviai veikusius LDK politiniame ir kultūriniame gyvenime (nuo 1440 m. iki XVIII a.). Pranešimas rėmėsi šių kunigaikščių genealoginės linijos pristatymu ir atskirų, labiausiai pasižymėjusių LDK giminės atstovų veiklos apibūdinimu. Kunigaikščiai Sanguškos kildinami iš trečiojo Gedimino sūnaus Algirdo. Sanguškų giminės vardas tiesiogiai siejamas su Algirdo vaikaičiu Sanguška. Pasak G. Kirkienės, aktyvi Sanguškų giminės politinė ir kultūrinė veikla truko iki pat 1791 metų gegužės 3 dienos konstitucijos paskelbimo ir nutrūko padalijus LDK.
Doc. dr. S. Jegelevičius savo pranešimu „Sanguškų archyvai“ sudomino renginio dalyvius papasakodamas Krokuvos archyvo mikrofilmuotų dokumentų likimą Lietuvoje. Anot šio istoriko, dėl sovietinės Lietuvos konjunktūros buvo praleista galimybė įsigyti Sanguškų Zaslavlio XVII–XVIII a. dokumentų kopijas. S. Jegelevičius akcentavo, jog Lietuva daug prisidėjo prie to, kad Sanguškų Zaslavlio archyvas būtų įtrauktas į mokslinę apyvartą. |
dizainas ir programavimas giriaus