1940 m. rudenį vokiečiams kėlė nerimą pasklidę gandai, kad iškeldinti Estijos ir Latvijos vokiečiai nepatenkinti gyvenimo sąlygomis ir norėtų grįžti atgal. Daugybę tokių pranešimų užfiksavo VSD bei Kriminalinės policijos pareigūnai. KV vadovybė neigė šias žinias, įtikinėjo, kad tai – „žydų pramanai“74. KV vadai buvo įsitikinę, jog buitiniai sunkumai, su kuriais susidūrė iškeldintieji, buvo per menki nepatogumai, palyginti su sovietinės valdžios tvarka. 1941 m. sausio 10 d., po ilgo Lietuvos vokiečių laukimo, tarp SSRS ir Vokietijos buvo pasirašyta sutartis, abi šalys sutiko pradėti gyventojų iškeldinimą ir užbaigti jį per 2,5 mėnesio75. Vokietijai, sėkmingai baigusiai derybas su SSRS, KV paslaugos nebebuvo reikalingos, todėl jis 1941 m. sausio 1d. buvo likviduotas. Oficialiuose dokumentuose nei Persikėlimo komitetas, nei KV, kaip Lietuvos vokiečių bendruomenei atstovaujantis ir už organizacinius iškeldinimo darbus atsakingas organas, nebuvo net paminėti. Oficialiuose dokumentuose Lietuvos vokiečių iškeldinimui vadovavo Vokietijos ir Sovietų valdžios organai, o pati iškeldinimo operacija prasidėjo tik pasirašius minėtą sutartį. Tačiau atliktas KV veiklos tyrimas atskleidė, jog daugiau nei metus KV nuosekliai, teisėtomis ir neteisėtomis priemonėmis vykdė Vokietijos paskirtą misiją – parengė vokiečių iškeldinimą iš Lietuvos.

1. Baltijos šalyse įsikūrusios bei Vokietijos NSDAP pavyzdžiu ir nacionalsocialistine ideologija besivadovaujančios organizacijos atliko svarbų vaidmenį ne tik konsoliduodamos vokiečių tautinę mažumą, bet ir vykdydamos jos iškeldinimą iš Baltijos valstybių 1939–1941 m. 1933 m. pradėjusios aktyvią veiklą, nacistinės organizacijos tolydžio didino savo įtaką bendruomenėse: daugėjo narių ir organizacijų, plėtėsi ir tvirtėjo jų ryšiai su Vokietijos institucijomis, didėjo Vokietijos finansinė parama.

2. Gaudami Vokietijos politinę ir finansinę paramą, nacistinio judėjimo lyderiai sugebėjo iš bendruomenės vadovų pozicijų išstumti nuosaikius, lojalius ir demokratinėmis nuostatomis besivadovaujančius asmenis. Nacistinių organizacijų nariai tapo įvairių vokiečių organizacijų vadais ir galėjo daryti įtaką su bendruomenės reikalais susijusiems sprendimams.

3. Vokiečių iškeldinimas iš Baltijos šalių vyko pagal tą patį scenarijų: pirmiausia Vokietijos oficialiosios institucijos (VoMi ir SS) davė nurodymus vokiečių nacionalsocialistinių organizacijų lyderiams, o šie perdavė nurodymus persikėlimo komitetams. Persikėlimo komitetai iš naujo padalijo šalių teritorijas į apskritis (Kreis) pagal nacistinių organizacijų veiklos centrus; suregistravo visus vokiečių kilmės asmenis; sudarė jų kilnojamojo ir nekilnojamojo turto registrą; parūpino iškeldinamiesiems naujus asmens dokumentus; reguliariai per savo leidžiamus organus teikė visą su iškeldinimu susijusią informaciją ir aktyviai skleidė propagandą. Šie vietos nacistų atlikti organizaciniai darbai labai pagreitino Vokietijos institucijų vykdomą vokiečių iškeldinimą ir leido jai skubos tvarka pasirašyti sutartis su Estijos, Latvijos ir SSRS vyriausybėmis.

4. Dėl užsitęsusių SSRS ir Vokietijos derybų vokiečiai iš Lietuvos buvo iškeldinti tik 1941 m. Tačiau Lietuvos vokiečių nacistinio Kulturverbando (KV) Persikėlimo komitetas vykdė organizacines užduotis pagal Latvijoje ir Estijoje

---

 74 VSD ir kriminalinės policijos biuleteniai // LCVA, f. 378, ap. 5, b. 4421, t. 1, l. 35.

 75 Surgailis G. 1941 metų repatriacija // Laikas ir įvykiai. 1990, Nr. 5, p. 22–23. (Visas sutarties pavadinimas „Dėl Vokietijos piliečių ir vokiečių tautybės asmenų perkėlimo iš Lietuvos TSR į Vokietiją, taip pat dėl Lietuvos piliečių bei lietuvių, rusų ir baltarusių tautybės asmenų perkėlimo iš Vokietijos (buvusių Memelio ir Suvalkų sričių) į Lietuvos TSR“.)