| eksplikuotos ir dėl tinkamiausios iš jų nėra sutariama10, moksliniame ir publicistiniame diskursuose tokiai kūrybai priskiriami subjektyvaus kalbėjimo, emocingumo, medžiagos pajungimo autoriaus pozicijos išraiškai bruožai. Pasak kino kritikės Rasos Paukštytės, meninių / autorinių / kūrybinių aspiracijų vyravimas neleido susiformuoti ir įsitvirtinti klasikinės dokumentikos (teigiančios informacijos, faktografijos, objektyvumo, analitiškumo vertybes, švietėjišką funkciją) tradicijoms Lietuvoje11. Tad neatsitiktinai Atgimimo laikais prasidėjus marksistinės-lenininės Lietuvos istorijos sampratos revizavimui, į kurį įsitraukė ir dokumentinio kino bei televizijos kūrybiniai specialistai, jų kūryboje pastebima tendencija istoriją veikiau perkeisti pagal tariamai savo istorijos supratimą, nei, pasitelkus išsamias istoriografines studijas, būrį konsultantų, informuoti bei šviesti12. Ši kūrybinė aspiracija suponavo politiškai angažuotus filmus ir laidas, kuriuose Lietuvos istorija pasitelkiama tautos istorijos mitui priskiriamoms politinės orientacijos ir mobilizacijos funkcijoms13 atlikti. Minėta paskirtis lėmė tokius daugumos dokumentikos ir laidų bruožus kaip didaktizmas, emocingumas ir kritiškesnio bei analitiškesnio žvilgsnio iš šalies į dabarties ar praeities „tikrovę“ stoka. Tačiau analizuojant tokio pobūdžio kūrybą aiškėja, kad, siekdami istoriją perkeisti pagal savo supratimą, dokumentinių filmų ir laidų kūrėjai iš tiesų pateikė ne savarankiškas istorijos interpretacijas, bet kinematografiškai adaptavę reprodukavo Daukanto laikus siekiantį romantinį-baltofilinį arba prieškaryje susiklosčiusį lituanocentrinį Lietuvos istorijos aiškinimus14.
Lietuvos dokumentikos kūrėjams, teikiantiems pirmenybę emocingumui bei subjektyvumui ir įteisinantiems tautines vertybes, dažniausiai nereikėjo (ir nereikia15) glaudesnio kontakto su nuo XIX–XX a. pirmosios pusės laikų ženkliai besiskiriančia nūdienos istoriografija bei jos atstovais, koreguojančiais savo pirmtakų teiginius. Kadangi, chronologiniu požiūriu, dokumentininkų kūryboje istorine tematika daugiausia juostų, skirtų vadinamajai „sovietmečio etnografijai“ (t. y. vizualinei registracijai, ką lietuviai išgyveno netekę valstybingumo16), joje daž-
___
10 Žr.: Krügeris P. „Žaisti kino stiliais labai gražu, bet gal reikia padaryti ką nors tikra“ // Kinas. 2004, Nr. 4, p. 78.
11 Paukštytė R. Ne tik apie vieną „Epitafiją…“ // Ten pat. 1998–1999 žiema, p. 24–25.
12 Minėtus kūrybinius prioritetus atspindi ne tik filmai bei laidos, bet ir kino kritikos tekstuose bei interviu su kūrėjais dažnas žodžių „istoriografinis“, „faktografinis“, „informatyvus“ vartojimas neigiama prasme, pirmenybės teikimas „istoriosofijai“. Žr. Molotovo–Ribentropo pakto 50-mečiui. N. Aukštaitytės pokalbis su rež. E. Zubavičiumi // Kinas. 1989, Nr. 5, p. 6–7; Aukštaitytė N. „Šienapjūtė“ // Ten pat. 1989, Nr. 11, p. 4–5; Aukštaitytė N. „Bilietas į Tadž Mahalą“ // Ten pat. 1990, Nr. 6–7, p. 6–7; Oginskaitė R. Simpoziumas // Ten pat. 1991, Nr. 11, p. 2–5; Landsbergis V. V. Tylus bylojimas // Ten pat. 1990, Nr. 1, p. 8; Macaitis S. Kas kam adekvatu // Ten pat. 1991, Nr. 3, p. 10; Pipinytė Ž. Amžiaus pabaigos vaizdai // Ten pat. 1992, Nr. 11–12, p. 6; Landsber-
gis V. V. Daumanto link // Ten pat. 1994, Nr. 6, p. 3–4.
13 Plačiau apie istorijos mito sąvoką žr.: Šutinienė I. Kanonai tautos istorijos mituose: pastovumas ir kaita // Kanonai lietuvių kultūroje. Šiauliai, 2001, p. 18–25; Ta pati. Tautos praeities interpretacijos ir nacionalizmo ideologija // Lietuvos socialinės panoramos kontūrai. Vilnius, 1998, p. 50–56.
14 Tokią išvadą leidžia daryti tautos herojų (valstybininkų ar kultūrininkų) portretų apibrėžtys, tam tikrų siužetų vertinimai XX–XXI a. sandūros Lietuvos dokumentiniuose filmuose bei laidose, kurie dažniausiai niekuo nesiskiria nuo XIX–XX a. pirmosios pusės nacionalizmo diskurse pateikiamų interpretacijų. Plačiau apie XIX–XX a. pirmojoje pusėje susiklosčiusių Lietuvos istorijos aiškinimų reprodukavimą konkrečiuose 1988–2005 m. Lietuvos dokumentinio kino ir televizijos kūriniuose žr.: Šermukšnytė R. Lietuvos istorijos aktualinimas Lietuvos dokumentiniame kine ir televizijoje (1988–2005 m.). Daktaro disertacija. Vilnius, 2006, p. 46–72.
15 Pažymėtina, kad Atgimimo laikais įsibėgėjęs XIX–XX a. pirmosios pusės Lietuvos istorijos aiškinimų reprodukavimo audiovizualinėse priemonėse darbas toli gražu nesibaigė. Tokias interpretacijas populiarinantys filmai ir laidos, patirdami tam tikras transformacijas ir dažnai užsakomi valstybės institucijų, visuomeninių organizacijų ir / ar derinami prie įvairių jubiliejų, kuriami ligi šiol.
16 Žr.: Oginskaitė R. Atgimimo šviesa ir šešėliai lietuvių dokumentikoje 1988–1991 metais // Ekrane ir už ekrano / Sud. S. Macaitis. Vilnius, 1993, p. 74. |
dizainas ir programavimas giriaus