Šiame skyriuje pateiktas lietuvių kultūros vaizdas (nors ir gana fragmentiškas) leidžia susidaryti nuomonę apie kultūros egzistavimo sąlygas ir būdus nacių okupacijos metais. Šalia kultūrinių vokiečių „getų“ (lietuviai Vilniuje negalėjo patekti į teatrus – juos irgi „okupavo“ vokiečiai56) pridengta oficialaus (nors ir suskeldėjusio) nacistinio fasado egzistavo pusiau pogrindinė lietuvių kultūra, kurioje svarbiausia buvo neoficialioji dalis.

3. Tautos žadintojai ir vedliai: inteligentijos misija

Kalbant apie kultūrinį pasipriešinimą, labai paranki yra jau minėta A. J. Greimo rezistencijos samprata: „tai „pasaulėžiūra“ įgalinanti žmogų įsiprasminti tautinėje kovoje, iškelianti tautą į istorinio veiksnio lygmenį“. Tuomet „žmogaus idėja sutampa su tautos ir žmonijos idėjomis“57. Ir iš tiesų, Lietuvos valstybę ištrynus iš pasaulio žemėlapio, nesipriešinanti (t. y. neveikianti) lietuvių tauta iš istorijos objekto virto subjektu, t. y. nebe istorijos veiksniu. Birželio sukilimas, vėlesnė antinacinė rezistencija kėlė tautos savigarbą, jausmą, kad „ir mes kažką galime ir darome“. Tai ypač stipriai jautė inteligentai. O juk kaip tik jie ir buvo pagrindinė rezistencijos (ir ne tik kultūrinės) jėga, ne tik vadovai, bet ir pagrindiniai veikėjai. Todėl antinacinę rezistenciją netgi galima pavadinti intelektualine (ar bent jau inteligentiškąja) rezistencija.

Toks inteligentijos įsitraukimas liudija įvykus pokytį jos savimonėje. Tarpukariu inteligentija (ypač vadinamoji kūrybinė), bent dalis jos, laikėsi atokiai nuo politinio gyvenimo, tarsi atsisakė tautos vedlės misijos (geriau ar blogiau tautą vedė A. Smetona). Tai natūralu esant normalioms valstybingumo sąlygoms, o Lietuvoje šis procesas dar nebuvo nuėjęs taip toli, kaip Vakarų Europoje. Nacių okupacijos laikais padėtis iš esmės pakito. Tarpukario politiniai vedliai išnyko, naujieji nedaug ką tereiškė. Jau Birželio sukilimo metu inteligentija buvo priversta aktyviai veikti ir to su džiaugsmu ėmėsi po (priverstinių?) „atostogų“ tarpukariu. Vokiečiams įžengus į Lietuvos teritoriją, inteligentija bandė paimti į savo kontrolę politinę, ekonominę bei kultūrinę krašto raidą, sudarydama Laikinąją vyriausybę. Tačiau vokiečiams to neleidus, inteligentija turėjo pasitraukti į opoziciją. Realių svertų veikti krašto likimą iš esmės vietiniai gyventojai turėjo nedaug, todėl teko užimti gynybinę poziciją. Sumažėjus politinių struktūrų reikšmei, pagrindine atspara tapo kultūra. Taip, beje, atsitiko ne tik Lietuvoje ar Rytų Europoje, bet ir nacių okupuotuose Vakaruose. Prancūzijoje okupacijos metu atsigręžta į kultūrą, joje ieškota atramos pasipriešinimui.

Lietuvoje literatūra buvo įtraukta į tautos savigynos strategiją, o menas menui nunyko. Žodžiai iš Stasio Būdavo straipsnio „Rašytojo pareiga“ („Į laisvę“, 1941 m. rugsėjo 25 d.): „Rašytojo tema turės pasisukti į visuomeninius ir kultūrinius rūpesčius. Uždarasis, egoistinis ar „menas menui“ rašytojo individualizmas turės kurį laiką vegetuoti“58. Neišnyko toks nusiteikimas

_____________________________________

56 Iš vokiečių pavergtos Lietuvos. Trys Antano Valiukėno pranešimai demokratiniam užsieniui // Naujoji viltis. 1986, Nr. 19 (toliau – Iš vokiečių pavergtos Lietuvos...), p. 99.

57 A. J. Greimas, p. 127.

58 V. Kubilius, p. 122.