| straipsnių. Sintetiniuose darbuose, apimančiuose stambesnius probleminius barus12, stengiamasi iš naujo įvertinti bajorijos politinį vaidmenį Rusijos imperijos žlugimo išvakarėse. Savo tyrimus tęsė kai kurie žinomi tarybiniai istorikai (V. Djakinas, A. Korelinas, A. Borodinas13).
Dėl ribotos straipsnio apimties nėra galimybės plačiau aptarti Vakarų Europos istoriografijos tyrimus. Vertėtų prisiminti vieną iš naujesnių anglų istoriko D. Lieveno14 knygų „Aristokratija Europoje. 1815–1914“. Ši monografija vertinga tuo, kad parašyta remiantis komparatyviniu metodu. Lievenas sugretino Didžiosios Britanijos, Prūsijos ir Rusijos aristokratijos istoriją XIX a. Be to, jis savo knygoje naudojo kitų Vakarų istorikų tyrimus.
Bendrai kalbėdami pastebime, kad rusų istoriografija, kad ir kokia ji būtų, ar tarybinė, ar ne, natūraliai daugiausia domėjosi Rusijos kaip geografinio regiono bajorijos istorija. Todėl norint svarstyti Rusijos imperijos bajorijos politinę istoriją, minėto istoriografinio įdirbio nepakanka. Kol kas remdamiesi rusų istoriografija mes galime formuoti XIX a.–XX a. pradžios Rusijos bajorijos politinį modelį, tačiau jokiu būdu ne Rusijos imperijos bajorijos politinį modelį, nes tokiu atveju už tyrimo ribų atsidurtų tokie svarbūs imperijos regionai kaip Rusijos užgrobta Lietuvos ir Lenkijos valstybės teritorija, Užkaukazė, Suomijos Didžioji Kunigaikštystė, Pabaltijo gubernijos. Tai ne tik trukdo susidaryti bendrą Rusijos imperijos politinį vaizdą, bet ir įsigilinti į regioninę aukštuomenės specifiką.
2. Rusijos bajorijos politinės raiškos galimybės
Norėdami suvokti Rusijos bajorijos politinę įtaką turime atidžiau pažvelgti į tai, kaip ji teisiniu ir ekonominiu požiūriu atrodė XIX a. antrojoje pusėje. Be abejo, formaliai bajorija buvo vientisas Rusijos visuomenės socialinis sluoksnis, išsiskiriantis iš kitų grupių savo ypatingomis teisėmis ir privilegijomis. Galutinis formalus rusų bajorijos luominis formavimasis baigėsi 1785 m., kai Jekaterina II suteikė bajorams privilegiją (Ęąėīāąķķą˙ ćšąģīņą). Tai buvo bendras teisių, privilegijų ir pareigų sąvadas15. Bajorija turėjo moralinę pareigą tarnauti valstybei – kariuomenėje ar civilinėje tarnyboje, taip valdovui ir tėvynei atsilygindama už savo privilegijas. Bajorijos privilegijos nebuvo panaikintos iki 1917 m. ir tai XIX a. antrojoje pusėje morališkai jai leido laikyti save išskirtiniu visuomenės sluoksniu. Nors Rusijos imperijoje iki 1905 m. oficiali politinė veikla buvo uždrausta, visgi bajorijos luomas turėjo nemažai būdų daryti įtaką valstybės politiniam gyvenimui.
Titulai. Aristokrato titulo turėjimas buvo viena iš galimybių naudotis politine įtaka ir visuotine pagarba. Titulas dažnai atverdavo duris į valdovo rūmus. Rusijos teisė tiksliai reglamentavo titulų suteikimo tvarką. Garbės titulais galėjo naudotis: 1) senų rusų ir lietuvių kunigaikščių giminių palikuonys; 2) kilusieji iš tų protėvių, kuriems rusų imperatoriai buvo suteikę garbės bajorystės teises, ir kilusieji iš kai
_________________________________________________________
1861–1917. Санкт-Петербург, 1992. P. 100–111. Власть и реформы. От самодержавия к советской России. Санкт-Петербург, 1996. Б. Н. Миронов. Социальная история России (XVIII–начало XX в.). Санкт-Петербург, 1999. Т. 2. Л. Е. Шепелёв. Чиновный мир России XVIII–начало XX в. Санкт-Петербург, 1999. Русский консерватизм XIX столетия: идеология и практика. Москва, 2000.
13 А. П. Бородин. Объединённое дворянство и аграрная реформа // Вопросы истории. 1993, № 9, р. 33–43. Проблемы социально-экономической и политической истории России XIX–XX века. Санкт-Петербург, 1999.
14 Д. Ливен. Аристократия в Европе. 1815–1914. Санкт-Петербург, 2000.
15 Б. Н. Миронов. Социальная история…, т. 1, p. 85. |
dizainas ir programavimas giriaus