| V. Putvinskis, kpt. B. Vasiliauskas ir M. Mikelkevičius.5 Tuo metu bermontininkai turėjo 50 000 armiją ir beveik 100 patrankų, 600 kulkosvaidžių, 60 minosvaidžių ir daug ginklų bei amunicijos.6 Du trečdaliai bermontininkų buvo užėmę Mintaujos–Rygos sritį, o trečdalis įsikūrę Kuršėnų–Šiaulių–Radviliškio srityje, ketindami iš čia pulti visą Lietuvą. Lietuvoje įsikūrusių bermontininkų vadai buvo rusas Virgoličius ir vokietis von Dibičius. Savo kariuomenę jie vadino „Darbo savanorių korpu“. Vėliau prie šių priešų dalių prisidėjo ir Latvijoje patyręs pralaimėjimą D. Judeničiaus armijos plk. Bermontas-Ovalovas su savo kariuomenės likučiais. Šiaulių srities gyventojus nuo bermontininkų puldinėjimų saugojo Šiaulių ir Telšių komendantūros, turėjusios vos kelis šimtus menkai ginkluotų kareivių. Vietos gyventojai, nepakęsdami vokiečių savivalės, ėmė telktis į partizanų būrius. Ypač veiklūs buvo Joniškėlio, Šiaulių, Papilės, Gruzdžių, Stačiūnų ir Linkuvos partizanai. Daugelis būrių veikė savarankiškai, bet buvo ir vykdžiusių Šiauliuose susikūrusio šaulių partizanų štabo nurodymus. Štabo veiklą rėmė ir Šaulių sąjungos CV įgaliotinis R. Skipitis, atvykęs į Šiaulius. 1919 m. lapkričio 16 d. į Raseinius išvyko šaulių būrys iš Kauno, kad padėtų kariuomenei ginti kairįjį sparną. Raseiniuose buvo įkurtas laikinasis šaulių sąjungos štabas, koordinavęs šaulių veiksmus Raseinių, Tauragės ir Jurbarko srityse.
1919 m. lapkričio 14 d. baigėsi terminas, kai vokiečių kariuomenė privalėjo apleisti Lietuvą. Tačiau tik dalis vokiečių kariuomenės išvyko, tuo tarpu į plk. Bermonto armiją atvyko dar daugiau vokiečių ir rusų karių. Planuotas Lietuvos kariuomenės puolimas dėl gen. M. A. Niselio misijos buvo atšauktas, o bermontininkai ir toliau įkyriai puldinėjo Lietuvos kariuomenės sargybas, terorizavo gyventojus ir plėšė jų turtą. Todėl lapkričio 18 d. fronto vadas plk. ltn. Kazys Ladyga sušaukė dalių vadus į savo štabą Baisiogaloje. Paaiškinęs susidariusią padėtį, be Vyriausybės žinios davė įsakymą pulti bermontininkus. Puolimo tikslas – išvyti bermontininkus iš Lietuvos.
Pirmasis uždavinys buvo paimti Šiaulius. Šiauliams užimti dalių vadai gavo slaptą operacinį įsakymą Nr. 7. Šiam įsakymui vykdyti buvo įtraukti ir šauliai. Įsakymo 6 punktas skelbė: kairiajame sparne, pietų vakaruose, Raseinių komendantūrai ir vietos šauliams pagal galimybes stumti bermontininkus į vakarus. Įsakymo 8-as punktas nurodė vietos šauliams partizanams ardyti kelius ir ryšius, kiek galint labiau kenkti priešo užnugariui.7
Lietuvos šaulių sąjungos Centro valdyba Šiaulių operacijai pasirengti išleido aplinkraščius kiekvienai šaulių grupei. Šiaulių šauliai savo veiksmus privalo derinti su Telšių šauliais, kurių uždavinys – žygiuoti į Šiaulius ir išsilaikyti juose, kol atvyks kariuomenė. Jei nepavyktų išsilaikyti, tai sudaryti sąlygas vietos šauliams išvežti grobį į kariuomenės pusę, o grobio išvežimu iš anksto turi rūpintis Šiaulių šauliai. Telšių šauliai turėjo atkirsti iš visų pusių geležinkelį (sugadinti) ir visokiais būdais stabdyti naujų jėgų atvykimą iš Vokietijos. Tokius nurodymus Telšių šauliai privalo išsiuntinėti į Mažeikius ir savo būriams Plungėje ir kitur bei į Joniškį. Nurodoma visiems šaulių būriams vykdyti žvalgybą savo teritorijoje ir siųsti žinias į centrą (centras perduoda žinias į Raseinius). Susisiekimas su laikinuoju štabu Raseiniuose vykdomas per šaulių įsteigtą skrajojamą „kraštą“8 (aut. pastaba |
dizainas ir programavimas giriaus