dra neturi su viduramžių politine sąmone bei savimone.

Dr. Raimonda Ragauskienė kaip disertacijos pranašumą pažymėjo kokybišką Žemaitijos regiono tyrinėjimų pristatymą, kuriame, esą, galėjo tilpti ir to krašto bajorų asmenvardžius apžvelgianti istoriografija (gynimo posėdžio protokolas, p. 21–22). Kartu R. Ragauskienė nesutiko, jog žemionies terminas siejosi su eiline bajorija, nes Lietuvos metrikos (LM) valdovo privilegijose žemionys įvardijami po ponų ir riterių, prieš šlėktą. Kalbėjusioji darbe pasigedo dėmesio ir klientūrinės sistemos funkcionavimui LDK bendriesiems mechanizmams, pareigūnų religinėms pažiūroms, pačią disertaciją įvertinusi kaip „įdomų, originalų, nemažai naujų dalykų atskleidusį, neblogas perspektyvas ateičiai sudarantį mokslinį tyrimą“ (gynimo posėdžio protokolas, p. 21). Atsakydamas disertantas pažymėjo, kad K. Jablonskio fonde aptikęs anksčiausiai minimus žemionis, 1542 m. įvardytus terminu „smulkūs žemvaldžiai“. „Ta garsi teorija, kad žemionies terminu XVI a. I p. buvo įvardijami aukštesniosios bajorijos sluoksnio atstovai man priimtina, tačiau šaltiniai šiuo atveju jai prieštarauja“ (ten pat, p. 25).

Taip pat disertantas mano, kad nereikia skubinti klientinės sistemos LDK susikūrimo kaip sudedamosios bajorų savivaldos dalies, nes ji pasireiškianti per rinkimų sistemą diduomenei darant įtaką plačiosioms bajorijos ir šlėktos masėms, kad savo tikslais prastumtų į seimą tą ar kitą savo žmogų, duodamas suprasti, kad klientinė sistema susiformuoja ne anksčiau kaip XVI a. antrojoje pusėje, poliublijiniu metu.

Prof. Z. Kiaupa pritarė kolegų geram ginamos disertacijos vertinimui, pasidžiaugė, kad plačiai panaudotas istorikų menkai eksploatuojamas unikalus K. Jablonskio archyvinis fondas, kitų fondų dokumentai, skelbtos ir neskelbtos LM knygos, čia pat apgailėdamas, kad ne visi išnašose pristatomi dokumentai yra įvardyti. Taip pat pasigedo žinių apie žemaičių bajorų išsilavinimo siekius XV–XVI a. universitetuose ir sustiprino savo įtarimus, jog Žemaitijos seniūnijoje esantys Panemunės dvarai anksčiau nepriklausė žemaičių žemei. E. Saviščevas atsakė, kad duomenys apie valdžios elito išsilavinimą, mokslą universitetuose pateikti III skyriuje: Bilevičių, Adamkaičių, Orvydų atstovai mokėsi užsienio universitetuose ir grįžę dirbo luominės savivaldos įstaigose (ten pat, p. 26).

Po pasisakymų prof. Z. Norkus vėl priminė terminą „aukštuomenė“, disertantas atsakė, kad valsčiaus „aukštuomenė“ ar „elitas“, siejamas teritoriškai, „neturėjo jo atstovų galias apibrėžiančių privilegijų“.

Verta pritarti vienodai visų posėdžio dalyvių minčiai, kad Eugenijaus Saviščevo disertacija yra naujas žodis ir svarus indėlis į nacionalinę istoriografiją, regioninius tyrimus ir ne mažiau reikšminga bajorų šeimyniniams ir gimininiams santykiams konkrečioje socialinėje terpėje nustatyti, identifikuojant ir jų naudotus herbus, kartu atveriant platesnes to meto Lietuvos kilmingųjų genealogijos, prozopografijos bei heraldikos tyrimų perspektyvas.

Po nedidelės pertraukėlės pirmininkaujantis Z. Kiaupa paskelbė, kad visi tarybos nariai vienbalsiai pripažino kolegai Eugenijui Saviščevui humanitarinių mokslų daktaro laipsnį.

Belieka pridurti, kad prie sėkmingo finišo disertacijos autorių atvedė du publikuoti ir du atiduoti į spaudą straipsniai bei išsami daktaro disertacijos santrauka anglų kalba (The power elite of Samogitia: the beginning of the 15th–the middle of the 16th C. // Summary of Doctoral Dissertation Humanities, History (05 H) ir trumpa santraukos lietuvių kalba (Vilnius, 2004, 33 p.) bei Senovės ir vidurinių amžių istorijos katedros, ypač vedėjos prof. I. Valikonytės, geranoriška parama.

Stasys Pamerneckis