| bei ekonominių krizių, kilusių iš dalies dėl pasaulinės ekonomikos depresijos“. O perversmas Lietuvoje, „priešingai, atrodo labiau susijęs su Lietuvos dešiniųjų bei karinių jėgų politiniu oportunizmu bei gilia antipatija demokratijai“32. Tos antipatijos, aišku, būta visur, bet apskritai pastabos idėjai pritartume. Nors, kaip minėta, dalis Latvijos istorikų neigia tiesioginį krizės ir perversmo ryšį, nors sakoma, kad demokratinė valdžia su krize visai neprastai dorojosi, išgyveno jos apogėjų 1931–1932 m., nekilo jokių rimtų, generalinių streikų, vis dėlto negalėtume visiškai išbraukti krizės iš bendriausių perversmo prielaidų. Juk vien Estija 1934 m. turėjo 32 tūkst. bedarbių, o prieš metus jos valiuta buvo nuvertinta 35%. Tas nuvertinimas padėjo išeiti iš krizės, bet sunkia našta užgulė gyventojus. Kažin ar kas suprato, kad krizės priežastys objektyvios. Daugeliui atrodė, jog demokratinė valdžia nesugeba ūkininkauti, yra nestabili, nepadeda paprastiems žmonėms ūkiškai išsilaikyti, todėl reikia „tvirtos rankos“. Perversmininkai šitokiomis nuotaikomis pasinaudojo, perversmas lyg tapo „prijaukintas“, nebuvo entuziazmo jam priešintis. Perfrazuodami A. J. Greimą galėtume pasakyti, kad perversmas buvo konservatyvios visuomenės dalies reakcija – sąmoninga ar nesąmoninga – į socialinius pavojus.
Nors trijų baltiškų perversmų pobūdis iš esmės yra vienodas, pati perversmo forma ar vykdymo technika gerokai skiriasi. Galėtume sakyti, kad tikras perversmas įvyko tik Lietuvoje, kur kariškiai nuvertė valdžią ir ją perdavė Smetonai su Voldemaru. O Estijoje ir Latvijoje jau esantys valdžioje žmonės tik stipriau joje įsitvirtino. Štai Estijoje 1933 m. spalio 21 d. vienas žymiausių Estijos politikų, Nepriklausomybės kalvis K. Pätsas suformuoja jau penktąją savo vyriausybę ir netrukus, pats būdamas valdžioje, parengia perversmą, kurį 1934 m. kovo 12 d. kartu su generolu Johanu Laidoneriu įvykdo33. Perversme aktyviai dalyvauja karinės mokyklos kursantai, kiti kariškiai, politinė policija, estų šauliai – „Kaitselijtas“, šešiems mėnesiams skelbiama karo padėtis, Laidoneris skiriamas vyriausiuoju kariuomenės vadu. Panašiai ir Latvijoje. Nepriklausomybės kūrėjas K. Ulmanis 1934 m. kovo 16 d. suformuoja jau septintąją savo vyriausybę ir beveik tuoj pat imasi organizuoti perversmą. Jį rengdamas, sustato savo patikimus žmones į svarbius postus, remiasi pirmiausia vadinamosiomis jėgos struktūromis, karo ir vidaus reikalų ministrais Janiu Baluodžiu bei Viliu Gulbiu, latvių šaulių – aizsargų vienu iš vadovų Alfredu Berziniu, pasitelkia Rygos įgulos vadą, kitus sau artimus generolus ir naktį iš gegužės 15 į 16 dieną tiesiog per porą valandų sklandžiai perima visą valdžią, įveda karo padėtį34. Perversmą Latvijoje dar galėtume pavadinti policiniu, nes daugiausia darbuojasi policija, vykdo perversmininkų užduotis, o kariuomenė ir aizsargai tik sudaro foną, išsidėsto reikalingose vietose.
Taigi Latvijoje ir Estijoje perversmą vykdo valdžioje esantys žmonės, bet tai, aišku, irgi yra perversmas, nes naudojant jėgą sulaužoma konstitucinė tvarka, suimami neįtinkantys žmonės, paleidžiami parlamentai, uždaromos partijos, varžoma spauda ir t. t.
Perversmai Estijoje ir Latvijoje įvyksta be aukų ir dar sklandžiau nei Lietuvoje, niekas rimtai nesipriešina, netgi nebando tai daryti. Opozicinių perversmui jėgų laikysenos simbolis yra Latvijos socialdemokratų lyderių parlamento pirmininko Paulio Kalninio ir jo sūnaus deputato Bruno Kalninio elgesys. Kai slaptoji policija atėjo jų suimti, sūnus Bruno Kalninis dar taisė rinkimų įstatymo
---
32 Lieven A. Pabaltijo revoliucija. Vilnius, 1995,
p. 66.
33 Toivo U. Raun. Estonia and the Estonians. California, 2001, p. 118–119.
34 Plakans A. The Latvians A Short History. California, 1995, p. 133. |
dizainas ir programavimas giriaus