| įstatymu, visos sportą kultivuojančios organizacijos turėjo registruotis KKR; šių organizacijų įstatus bei pirmininkus taip pat tvirtino KKR. Išvykti į užsienį ir pasikviesti iš užsienio sportininkų buvo galima tik KKR leidus. 1932 m. 26 vokiški KKSS klubai atsisakė registruotis KKR, todėl negavo leidimo bendradarbiauti su užsienio sportininkais, negalėjo naudotis įvairiomis kelionių lengvatomis. KKSS klubai taip pat negalėjo žaisti su KKR įregistruotais sporto klubais. Taip vokiečių sporto klubai buvo eliminuoti iš šalies sportinio gyvenimo. O vokiečių KKSS, KKR nuomone, pati ėmėsi jai įstatymu nepavestų funkcijų. Tai buvo neleistina ir pagal tarptautines sporto nuostatas, nes užsienyje pripažįstamos tik tos sporto organizacijos, kurios priklauso valstybės arba jos priežiūra sudarytam vyriausiajam sporto centrui, t. y. KKR61. Be to, nei Klaipėdos krašto konvencija, nei Statutas sporto ir fizinio piliečių auklėjimo nepaveda autonominės valdžios organams, tad šie reikalai priklauso Lietuvos valdžios organams62.
Po ilgesnių derybų KKR pasiūlė, kad 26 KKSS vokiečių klubai, registruodamiesi KKR, deleguotų į būsimą sporto apygardos vadovybę šešis savo atstovus, o du Klaipėdos lietuvių sporto klubai, taip pat priklausę KKSS, taip pat deleguotų šešis atstovus, pirmininką paskirtų KKR63. Vokiečių sporto vadus „įžeidė“ toks KKR pasiūlymas, kadangi atstovus pasiūlyta deleguoti neproporcingai sportininkų ir draugijų skaičiui (vokiečių – 26 draugijos, o lietuvių – 2). Vokiečių sporto vadų nuomone, laikantis minėtos proporcijos, teisingas sprendimas būtų jeigu vadovybėje liktų vienuolika vokiečių ir vienas lietuvių atstovas. KKR atmetė tokį vokiečių pasiūlymą, todėl KKSS nutarė toliau ignoruoti KKR ir veikti tarsi jų nė nebūtų.
Nuo 1934 m. KKR liepė dviem lietuvių sporto organizacijoms žūtbūt paveržti iš KKSS vadovavimą sporto srityje. Šiam tikslui pasiekti buvo įsteigta daug fiktyvių lietuvių sporto sąjungų, dirbtinai padidintas narių skaičius. Lietuvių sporto sąjungos pirmininkas Piliponis, priešingai lietuvių politikams, nesutiko atskirti vokiečių sporto klubų nuo lietuvių. Jis stojo už bendradarbiavimą su vokiečių sporto draugijomis ir anksčiau buvusios padėties, kai viršenybę krašte turėjo KKSS, atkūrimą. Ši Piliponio nuomonė, kurią palaikė ir kitos Klaipėdos lietuvių sporto draugijos, KKR valdininkams Kaune pasirodė netinkama. Todėl Piliponis buvo nušalintas nuo vadovavimo lietuvių sporto sąjungoms Klaipėdos krašte.
Kaip matyti iš pateikto pavyzdžio, KKR vykdė nuoseklią politiką, stengdamiesi išlaikyti Lietuvos valdžios viršenybės principus ir priversti vokiškąją KKSS paklusti lietuvių vadovavimui, nors jie tarp Klaipėdos krašto sportininkų buvo mažuma. Lietuvių sporto klubo „Šaulys“ pirmininkui Piliponiui, nuolat gyvenančiam Klaipėdoje, buvo geriau suprantama vietos gyvenimo specifika. Jis suvokė, kad vien tik ambicijomis keletas lietuvių sporto klubų vokiečių įtakos nenusvers, o tik dar labiau supriešins lietuvių ir vokiečių jaunimą.
1934 m. pabaigoje KKR, praradę viltį sutramdyti vokiečių vadus, Klaipėdos krašte įkūrė savo atstovybę – Klaipėdos krašto sporto apygardą (toliau KKSA). Nuo KKSA įkūrimo KKR vokiškąją KKSS laikė negaliojančia64. Tačiau KKR vėliau prisipažino, kad „atskirai KKSS apie tai nepranešta“. KKR valdininkų nuomone, vokie-
___
61 1937 m. liepos 7 d. KKSA pirmininko A. Rimdžiaus raštas „Samprotavimai dėl ‘Sportbundo’“ // LCVA,
f. 933, ap. 1, b. 374, l. 119.
62 Ten pat, b. 374, l. 119.
63 1938 m. rugpjūčio 16 d. Klaipėdos krašto sporto apygardos raštas Kūno kultūros rūmams // LCVA, f. 933, ap. 1, b. 374, l. 8.
64 1938 m. birželio 23 d. KKR referento p. Latvėno raštas apie susitarimą su „Sportbundu“ // LCVA, f. 933, ap. 1, b. 374, l. 21. |
dizainas ir programavimas giriaus