3.4. Estetinė istorija

„[…] atgaivinti ir prikelti dar likusią Lietuvoje rūmų bei senųjų dvarų kultūrą, jų atmosferą, būtent tą meninį gyvenimą, kuris buvo šiuose rūmuose, kur vykdavo literatūros, muzikos vakarai, būdavo renkamasi, diskutuojama […]“, – taip skamba LRT kurto ciklo „Vizijos ir tikrovė“ idėja⁴². Šis „reanimacijos“ konceptas sąlygoja ganėtinai laisvą laidos formą ir savotiškas praeities pažinimo priemones. Dažnai laidos filmuojamos kultūros vakarų metu. Į laidas kviečiamasi tam tikrų sričių specialistų (dažniausiai menotyrininkų), kurie pristato vieną ar kitą mecenatą ir jo aplinką, menininkus ir jų veikalus. Dažna trijulė: dailėtyrininkas Romualdas Budrys, muzikologė Jūratė Trilupaitienė ir istorikas Vydas Dolinskas ne diskutuoja (laidų temos formuluojamos taip, kad jas galima tik „nušviesti“, pavyzdžiui, „Radvilų kultūrinis palikimas“, „Kristinos ir Jozefo Frankų mokslinė ir kultūrinė veikla“, „Jašiūnų ir Šalčininkų dvarai“), o tiesiog dalijasi informacija.

„Patikimi“ istorijos komentatoriai, itin gausi ikonografinė medžiaga sieja šį laidų ciklą su daugeliu kitų kultūros istorijai skirtų laidų, tačiau nuo pastarųjų jį skiria ypatingas dėmesys meno istorijai ir specifinis istorinio meno formų pateikimas. Svarbiausiais praeities pažinimo šaltiniais dažnoje (tačiau ne kiekvienoje) „Vizijų ir tikrovės“ laidoje tampa ne ekspertų pasakojimai, bet kultūrinis paveldas: dailė, architektūra, istorinės vietos, muzika, literatūra, šokiai, šventės ir t. t. Neretai laidos filmuojamos dvarų aplinkoje, siekiant kuo tiksliau imituoti saloninę gyvenseną, klestėjusią
XVIII–XX a. pradžios Lietuvoje. Dalyviai ir svečiai muzikuoja, dainuoja, šoka, piešia, deklamuoja eiles ar skaito prozą, vaidina „gyvųjų paveikslų“ scenas, stebi dailės kūrinius, šnekučiuojasi prie šampano taurės⁴³. Ilgi lėto ritmo planai, pabrėžiantys meno kūrinių „orumą“ bei „aurą“ ir leidžiantys žiūrovui įsižiūrėti į dailės kūrinį ar įsiklausyti į muzikos veikalą, byloja apie režisieriaus pasirinktą „ramybės dramaturgijos“ (Peterio Moraw posakis⁴⁴) principą. Manome, jog šios priemonės skatina pagarbų, kontempliatyvų ir šiek tiek iracionalų žiūrovo santykį su tuo, kas matoma ir girdima. Taip pat pasirinktu režisūriniu sprendimu pabrėžiamas objektų estetinis reikšmingumas jį atsiejant nuo pažintinių interesų. Žodžiu, galima įžvelgti estetinės, o ne dokumentinės informacijos primatą.

Akivaizdu, kad moksliškumo, racionalaus pažinimo vertybės šio ciklo laidose dažnusyk užleidžia vietą subjektyviam – emociniam santykiui su praeitimi. Pats laidų ciklo pavadinimas byloja, kad remiamasi ne vien faktais, bet ir fantazija ir tuo „apsidraudžiama“ nuo per daug priekabių žiūrovų, pastebinčių, jog ne vienoje laidoje riba tarp vizijų ir tikrovės yra išsitrynusi.

___

42 Rež. V. Makačinienė, red. I. Didžiulienė.

43 Kultūros formos parenkamos pagal laidos temą – XIX a. skirtoje laidoje girdime tos epochos Lietuvos ar Lietuvoje skambėjusių vietos ar užsienio kompozitorių kūrinius, matome to laiko dailės kūrinius.

44 Moraw P. Mittelalterliche Geschichte im Fernsehen // Geschichte im Fernsehen, S. 263.