1975 m. S. Tamkevičius, pirmajam „Aušros“ numeriui versdamas Aleksandro Solženycino 1974 m. tekstą „Gyventi be melo“, „samizdato“ terminą dar buvo palikęs neišverstą52. Tačiau aštuntojo dešimtmečio antrojoje pusėje V. Skuodžio ir Irenos Skuodienės parengtoje savilaidinėje brošiūroje jau buvo pavartotas naujadaras „savilaida“53.

Naujadaru „savilaida“ buvo identifikuojamas pogrindinės spaudos dauginimo ir platinimo būdas, o ne pats tekstas. Antai 1979 m. „Perspektyvose“ publikuotame G. Iešmanto tekste pabrėžta, kad savilaidos principu spausdinami leidiniai, „eidami iš rankų į rankas, nevaržomi jokios cenzūros, netrukdomi skelbia nacionalinio išsivadavimo idėją“54. Todėl nebuvo ir tradicijos savilaidinių leidinių antraštiniuose puslapiuose žymėti, jog tai yra savilaida. K. Baltraus slapyvardžiu 1979 m. mašinėle atspausdintame beveik 500 puslapių veikale „Nacionologijos pastabos“ niekur nebuvo nurodyta, kad tai yra savilaidinis kūrinys, tačiau vėliau, 1983 m. analogiškai išleistame K. Baltraus veikale „Apie visuomenę ir valstybę“ yra pateiktas „Nacionologijos pastabų“ aprašas, kuriame vietoj leidyklos pažymėta, jog pastarasis veikalas išleistas savilaida55. Pasak devintajame dešimtmetyje savilaidoje aktyviai dalyvavusio Vytauto Ališausko, tuo metu tokiu būdu plito tekstai, pažymėti raidėmis „SL“, o tai sutrumpintai reiškė „savilaidą“56.

Terminas „savilaida“ sovietinėje Lietuvoje plačiai nebuvo vartojamas dėl kelių priežasčių. Pirma, savilaida neretai buvo traktuojama kaip 1944–1953 m. partizaninių kovų ar net XIX amžiaus knygnešių tradicijų tąsa. Dalis spaudos leidėjų, daugintojų, platintojų buvo prisidėję prie 1944–1953 m. partizaninės spaudos ar su ja susidūrę, todėl visa sovietinę cenzūrą apeinanti ir be valdžios žinios leidžiama spauda buvo bendrai įvardijama „pogrindine spauda“. Antra, terminas „savilaida“ yra pažodinis rusiškojo termino vertimas, kalbinė „kalkė“, todėl, priešinantis sovietinei sistemai ir jos aktyviai vykdytai rusifikacijai, taip pat buvo sąmoningai vengiama vartoti šį naujadarą. Beje, minėtos priežastys stabdė „savilaidos“ naujadaro plitimą ir išeivijoje. Dažnai vartoti naują terminą pogrindyje taip pat neleido savisaugos jausmas. Žinant, kad „net ir sienos gali turėti ausis“, tarpusavyje bendraujant pogrindinės veiklos klausimais (net ir tarp artimiausių žmonių) vengta minėti bet kuriuos žodžius, kurie galėtų tapti įkalčiu ir padėtų KGB atskleisti šią veiklą.

Aštuntajame dešimtmetyje Lietuvoje bandyta surasti lietuviškesnį atitikmenį rusiškam žodžiui „samizdatas“. Viktoras Petkus prisimena, jog jo aplinkoje buvo svarstyta, kokiu kitu lietuvišku atitikmeniu būtų galima pakeisti paplitusį terminą „samizdatas“57. Savilaidos leidiniai dar buvo vadinami namudine literatūra58, turint galvoje šios spaudos atsiradimą ir plitimą privačio-

---

 51 Finkelšteinas E. Senos viltys ir nauji dvelkimai nūdienėj Lietuvoj // Akiračiai. 1977, Nr. 6, p. 9.

 52 Solženycinas A. Gyventi be melo // Aušra: Nr. 1/40/-5/45/. Čikaga, 1977, t. 1, p. 36.

 53 Solženycinas A. Gyventi be melo // Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyrius, f. 281, b. 223, l. 1.

 54 Perspektyvos: Lietuvos pogrindžio periodinis leidinys..., p. 444.

 55 Baltrus G. Apie visuomenę ir valstybę. Vilnius, 1983 // LGGRTC GAM, RR 967, l. 226.

 56 Vytauto Ališausko atsakymai į anketą „Savilaida sovietinėje Lietuvoje“ (apklausos stenograma; anketą parengė ir apklausė E. Jaseliūnas). 2006, vasario 26.

57 Viktoro Petkaus atsakymai į anketą „Savilaida sovietinėje Lietuvoje“ (apklausos stenograma; anketą parengė ir apklausė E. Jaseliūnas). 2006, kovo 30.

 58 Petro Plumpos atsakymai į anketą „Savilaida sovietinėje Lietuvoje“ (mašinraštis; anketą parengė E. Jaseliūnas). 2006, kovo 28.