| Kęstutį. Kai kurie riteriai – Henrikas Kranichfeldas, Mikalojus Vindekaimietis, Johanas Ekersbergietis – Kęstučio gaudynėse dalyvauja du kartus, nors ir atlieka nevienodus vaidmenis. Tai neturėtų labai stebinti, nes šių riterių pareiga, kaip matome iš jų veiklos zonos, patruliuoti pasienyje, dykroje. Šiuose susidūrimuose žuvo panašus, – bet ne tas pats! – priešų skaičius: pirmuoju atveju – 14 krikščionių ir 130 pagonių, antruoju atveju – 2 riteriai ir dar 9 krikščionių kariai bei 100 pagonių. Skaičiuojant žuvusius pagonis nereikia tikėtis didelio vokiečių tikslumo. Vokiečių heroldui Vygandui Marburgiečiui labiau rūpėjo saviškiai ir jų skaičiaus bei skaičiavimo būdo skirtingumas svarbesnis.
Minėti panašumai kur kas mažiau reiškia negu skirtumai, neleidžiantys šių epizodų suplakti į vieną. Antruoju atveju nematome nei Algirdo su Patirgu, nei Saksonijos kunigaikščio, nebūta nei kariuomenių susidūrimo. Bet visų svarbiausia yra tai, kad pirmuoju atveju Kęstutis buvo nugabentas į Marienburgą, o antruoju – paliktas likimo valiai. Jeigu antrasis epizodas pirmojo atmaina, tai kaip Kęstutis atsidūrė Marienburge? Gal pats ten nukeliavo ar šūktelėjo pasitraukiantiems vokiečiams, kad nepaliktų jo vieno miške? Šie pastebėjimai nepalieka abejonių, kad tai skirtingi pasakojimai, tačiau jau metas pamėginti rekonstruoti visą pabėgimo eigą.
Pirmasis variantas. Svarbu nustatyti abiejų epizodų aprašomų įvykių chronologiją. Susipažinus su istoriografija atrodo, kad pirmojo epizodo chronologija didesnių keblumų nekelia. Tyrinėtojai laikosi nuomonės, kad Kęstutis į vokiečių nelaisvę pateko 1361 m. kovo 21 d., o iš Marienburgo pilies pabėgo tų pačių metų lapkritį, apie 11 ar 17–18 dieną12.
Pirmąjį ir antrąjį epizodą skiria intarpas, kuriame aprašoma, kaip Kęstutis užpuolė Johanisburgą, Ekersbergą ir Prūsijos žuvininkus. Paskui prasideda antrasis epizodas, po kurio pasakojimas nukrypsta prie Kauno pilies apgulties 1362 m. Jau XIX a. Vygando Marburgiečio kronikos leidėjai pastebėjo įtartiną panašumą tarp regimai 1361 m. įvykusio Johanisburgo pilies puolimo ir tos pačios pilies puolimo 1366 m.13 T. Hirschas nemanė, kad pats šių žygių panašumas neleistų kalbėti apie du panašius žygius, įvykusius ne vienu metu14. A. Janulaičio nuomonė kiek kitokia. Jo manymu, 1361 m. žygis prieš Johanisburgą negalėjo įvykti, nes tuo metu Kęstutis ką tik buvo grįžęs iš kryžiuočių nelaisvės ir, be to, Vokiečių ordinas intensyviai ruošėsi Kauno apgulčiai, tad Kęstučiui reikėję Lietuvoje ruoštis atremti priešo puolimą15. A. Janulaitis pastebėjo šių įvykių vaizdžią, sutampančią detalę: pilies viršininkas Jonas Kolinas su saviškiais abu kartus gelbėjosi pasislėpę išvietės bokšte. Tačiau jis kategoriškai neteigė, kad tai vienas ir tas pats žygis. Tuo tarpu pastaruoju metu Vygando Marburgiečio kroniką tyrinėjęs lenkų istorikas S. Zonenbergas neabejoja, kad vienas ir tas pats Johanisburgo pilies puolimas aprašytas du kartus – 1361 ir 1366 m.16 Toliau kalbant apie šį intarpą svarbu pažymėti, kad jame aprašyto Ekersbergo pilies puolimo metu jos viršininku buvo Hademaras17, tuo tarpu po jo einančiame antrajame epizode šios pilies viršininkas yra jau mums iš pirmojo epizodo pažįstamas Jonas Ekersbergietis. Taigi ir Ekersburgo pilies puolimas turėjęs įvykti tuo metu, kai Jonas jau nebuvo šios pilies viršininkas. Johanisburgo pilies
________________________________________________
11 SRP, Bd. 2, p. 529–530.
12 Janulaitis A. Praeitis ir jos tyrimo rūpesčiai, p. 48–49. Kučinskas A. Kęstutis, p. 65.
13 Plg. SRP, Bd. 2, p. 529 ir 554–555.
14 Ten pat, p. 529, pastaba Nr. 558.
15 Janulaitis A. Praeitis ir jos tyrimo rūpesčiai, p. 40. Vygandas Marburgietis. Naujoji Prūsijos kronika, p. 113.
16 Zonenberg S. Kronika, p. 27–28.
17 Tiesa, Vygando Marburgiečio kronikos komentatoriai spėja, kad Hademaras – iškraipytas mažybinis Hankės vardo variantas, kuris savo ruožtu yra mažybinis Johano vardo variantas (Vygandas Marburgietis. Naujoji Prūsijos kronika, p. 285; 284). Išeitų, kad Hademaras |
dizainas ir programavimas giriaus